Vidurinis ugdymas41

Pamokoje keliamos ir sprendžiamos dvi problemos: pirma susijusi su realistų kūryboje dažnu autobiografiškumu, antra – su dialogiškumu. Pirmoje apysakos pamokoje, nagrinėjant pratarmę „Baltasai šešėlis“, stengiamasi suprasti, kodėl dominuoja liūdna, bet drauge ir šviesi nuotaika, kaip ji susijusi su paties rašytojo gyvenimo situacija. Analizuojamas vienas iš paskutinių laiškų, rašytų žmonos motinai (uošvienei), o po to pereinama prie grožinio teksto. Šiai probleminei situacijai sukurti galima pasitelkti amerikiečių rašytojo T. Vailderio pjesės „Mūsų miestelis“ siužetinę situaciją (ją rasite prie komentarų) ir klausimą, o ką veiktų jūsų mokiniai, jei sužinotų, kad liko gyvenimo labai nedaug…

Antra problema susijusi su dialogo dialogiškumu – ar skaitytojo-rašytojo ir Juozapoto pirmas susitikimas ir įvykęs dialogas yra dialogiškas. Siūlau suimprovizuoti ne tokią retą mokyklinę situaciją, kai kalbame klišėmis („Kaip gyveni?“ „Kaip laikaisi?“), nors tikslas – gauti nusirašyti namų darbus.

Kelionę  po Romantizmo epochą su mokiniais pradedame nuo Adomo Mickevičiaus, pasaulinio garso poeto. Pragmatiškos, vartotojiškos pasaulėjautos XXI a. žmogui galbūt keisti atrodo anos epochos asmenybės potyriai, nepaaiškinami racionaliais, materialiais kriterijais. Subjektyvus, jausmingas poeto santykis su tuo, kas protu nepaaiškinama, atskleidžia mums dvasingą, taurų žmogaus ryšį su gamtos didybe, padedančia suvokti savo būties trapumą ir tikrąją prigimtį. Antgamtinės mitinės būtybės ir jų transcendentinis sąlytis su žmogaus būtimi liudija ir žmogaus vaizduotės galią. O juk ta jausena atsikartoja ir Vytauto Mačernio slaptingose „Vizijose“.

Šį sykį analizuojamas filosofinis Donelaičio poemos „Metai“ lygmuo: žmogaus požiūris į Dievo siunčiamus likimo sunkumus, jo trapumą ir laikinumą. Ieškoma atsakymų į klausimus: kaip žmogus turėdamas nelabai didelį pasirinkimą turėtų nugyventi, kaip žmogaus gyvenimas dera su gamtos – tobula Dievo  kūrinija.

Pateikiamos ir skaidrės, kuriose apibendrinama visos poemos analizė.

Nors  „Metuose“ moralizuojantis balsas skamba garsiausiai, tačiau kartai jis nurimsta ir moralas virsta lyrišku gamtos aprašymu. „Metuose“ kuriamas ryškus kontrastas tarp gamtos ir socialinio gyvenimo. Gamta poemoje yra tobulas Dievo pasaulis, bet žmogaus nuodėmingumas neleidžia tos tobulybės perkelti ir į socialinius santykius.

Pamokoje aiškinamasi, ar tikrai klasikiniame kūrinyje visada brėžiamos griežtos gėrio ir blogio ribos.  Kodėl „Metuose“ didžioji dalis ponų ir svetimtaučių vaizduojami neigiamai? Kokios dvi neviežlybų būrų pasisakymų funkcijos? Kaip „Metų“ veikėjų sistema matoma tautinės tapatybės gynimo kontekste? Ir kt.

Darbas organizuojamas grupėmis.  Mitologai, literatūrologai, kultūrologai ir dekonstruktyvistai  analizuodami grožines ištraukas ir tikslingus konteksto tekstus sprendžia scenarijaus problemas.

Šioje Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ analizės pamokoje aptariami moralizavimo tikslai – užtikrinti fizinę, socialinę ir dvasinę būrų harmoniją. Paanalizavus ištraukas prašoma užpildyti lentelę, kurioje reikia  didaktines intencijas susieti su pateiktomis ištraukomis ir raiškos priemonėmis.

Analizuojama, kaip poemoje „Metai“ kuriamas tautinės tapatybės modelis, kuriame tautiškumas grindžiamas etnine priklausomybe lietuvių tautai ir moralinėmis pietistinėmis nuostatomis. Darbą siūloma organizuoti grupėmis, kurios prisiima tam tikrus – teologų, kultūrologų, literatūros kritikų ir antiglobistų – vaidmenis. Poemos ištraukos ir tikslingi įvairių sričių kontekstai padės suformuoti ir argumentuotai pagrįsti požiūrį į tokius klausimus: kodėl svarbu saugoti tautinę tapatybę, nurodykite tautiškumo sąsajas su daugiakultūriškumu, kodėl Donelaitis tapatybę grindžia ponų ir lietuvių priešprieša, kodėl neviežlybi būrai, mėgdžiodami ponus, pasmerkia save neautentiškumui, kodėl tapatybės perkūrimas pagal svetimas tradicijas gali baigtis tuštumos jausmu?

Antroje pamokoje stengiamasi atskleisti K. Donelaičio „Metų“ nestereotipiškumą. Išsiaiškinama, nestereotipinio kalbėjimo būdo intencijas, dominuojančią XVIII amžiuje didaktinę tendenciją, panašumą su herojiniais epais bei paliečiamas ir filosofinis poemos aspektas – bandymas sukurti vieningo pasaulio viziją.

Analizuojant šį tragedijos skyrių prisimenamos priežastys, dėl kurių Margarita atsiranda kalėjime.  Kontekstas apie viduramžių Vokietijos visuomenės požiūrį į puolusią moterį leidžia mokiniams suprasti ir įvertinti patriarchalinės visuomenės moralines normas bei paskirtą žiaurią bausmę merginai.  Tačiau mokiniams siūloma pasitelkus krikščionišką moralę patvirtinti arba paneigti, jog Margarita yra nusipelniusi Viešpaties malonės. Užpildžius tėkmės žemėlapį, nesunku pamatyti, kaip Margarita keičiasi: nuo bandančios išsisukti iš paskirtos bausmės iki nuoširdžiai atgailaujančios ir pasiryžusios priimti pelnytą bausmę.

Mokiniams siūlomas advokato vaidmuo (scenarijaus problema) ir užduotis – parašyti ginamąją kalbą ar apeliacinį skundą  aukštesnės instancijos teismui, kad būtų sušvelninta paskirta bausmė.