Category

Vidurinis Ugdymas

Violeta Dumčiuvienė. Pamokų ciklas „M. K. Sarbievijaus lyrika – galimybė apmąstyti žmogaus ir pasaulio prieštaringumą“

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Literatūra No Comments

Skiriama 10 pamokų, pateikta 4 pamokų medžiaga. Pirmos dvi pamokos – Baroko epochos pristatymas, remiantis Jostein Gaarder kūriniu „Sofijos pasaulis“, Kristinos Sabaliauskaitės romanu „Silva rerum“, G. Vaitkūno straipsniu „Švietimo epochos estetinės kultūros metmenys“. Visa ši medžiaga iš karto siejama su M.K. Sarbievijaus etinėmis odėmis. Toliau pristatoma M. K. Sarbievijaus biografija ir kūrybos principai, išsiaiškinama etinių odžių samprata (pateiktos skaidrės). Kitose pamokose nagrinėjamos etinės odės „Telefui Likui“ (užduotys pateiktos), „Krispui Levinijui“, „Janui Libinijui“, „Pauliui Kozlovijui“ (užduotis galima parengti pagal Onutės Baumilienės straipsnį, publikuotą „Gimtajame žodyje“). Vieną pamoką skiriu mokyti rašyti samprotavimo rašinį (skaidrės pateiktos), 2 pamokos – kontroliniam darbui.

Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. J. Apučio novelės „Horizonte bėga šernai“ analizė

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Literatūra No Comments

Karantino metu neturėjome didelės patirties: trūko skaitmeninio turinio, nenuvokėme, kokio kiekio medžiagos reikia pateikti moksleiviams, kiek jie „patempia gyvų“ pamokų ir pan. Krūvis dvyliktokams buvo didžiulis, viskam atlikti labai truko laiko. Tad „kalbančios“ skaidrės, kai gali pasižiūrėti sau patogiu laiku ir pasikartoti kūrinį prieš egzaminą, kai kada tapo visaverčiu vaizdo pamokų pakaitalu. Siūlau Apučio novelę analizuoti istoriniu kodu. Kūriniui aptarti skyriau 2 pamokas, po to rengėmės rašiniui namų tema. Detaliau nagrinėjome novelės pradžią, o likusios dalies prasminius akcentus aiškinau pati.

Pasidalinti puslapiu:

Lina Daujotė. Donelaitiškos gamtos metaforos ir fizikos dėsniai

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Literatūra No Comments

Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas, tačiau, oi, kaip sunkiai mūsų mokinių skaitomas ir suprantamas. Dar veikia į mūsų sąmonę įdiegtas kompleksas, kad tai esanti poema tik apie būrų gyvenimą, jų vargus ir rūpesčius, šiupinio valgymą, apie metų kaitos grožybes ir vargus. Tai vis dar gyvos sovietmečio interpretacijos. Tad pabandėme kartu su mokiniais perskaityti K. Donelaičio „Metus“ iš naujo ieškodami ne tik sodrios meninės raiškos, bet ir fizikinių dėsnių įvairovės. Dirbdami grupėmis analizavome K. Donelaičio poemos „Metai“ ištraukų tematiką, radome ir paaiškinome menines raiškos priemones, lyginome „Metų“ ištrauką su kitais grožiniais kūriniais, siejome su fizikiniais reiškiniais. Gal kam bus įdomu ir naudinga panaudoti šias užduotis ir savo pamokose.

Pasidalinti puslapiu:

Joana Jovaišienė. Mačernio sonetai ir matematika. O kodėl ne?

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Literatūra No Comments

Labai dažnai mūsų mokiniai pasako, kad jų prioritetai yra susiję su tiksliaisiais mokslais, kad jie neperskaitė kūrinio ar neparašė veikėjo analizės, nes sprendė uždavinius. Išties matematikos mokymas po 2020 metų egzaminų aptariamas net vyriausybiniu lygiu,tad gal idėja,  kad lietuvių literatūra ir matematika gali būti artimos, kad yra nemažai sąlyčio taškų, kad šių dviejų dalykų jungtis gali parodyti pasaulį kitu kampu, tampa aktuali, reikšminga.  Juk visi žinome, kad  ,,matematikas nėra matematikas, jei jis nėra bent šiek tiek poetas“. Žinoma, integruojant lietuvių literatūrą ir matematiką reikia, kad ir matematikos mokytojas būtų, kaip sakoma, „šiek tiek prie meno“.

Siūlau nebijoti matematikos ieškoti  XI-XII klasės literatūros kurse, ieškoti prasminių, vertybinių, galiu net pasakyti, filosofinių ryšių.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio sudėtinga pastebėti V.Mačernio  ryšį su matematika. Bet iš tikrųjų pati poezija pasufleruoja integracijos kelią. Pažiūrėkime į Mačernio poeziją: visiems savo sonetams jis neparašė pavadinimų, įvardijo juos skaičiais. Sonetuose ryškus vienetas – kalbama „aš“ vardu, lyrinis subjektas sprendžia lygtis su begale nežinomųjų. Tekstas pasufleravo sąsają su matematika – susieti soneto prasmes su matematiniu vienetu, lygtimis, begalybe. Rasti soneto tekste žodžius, kurie asocijuotųsi su vienetu. Pateikti kuo daugiau „matematinio vieneto“ pavyzdžių ( įvairios  svarbios matematinės lygybės, taisyklės, teiginiai ir kt., kuriuose  „1“ yra svarbus). Juos užrašyti ir mokėti paaiškinti. Kiekvienu atveju atrasti atsakymą paskutiniuose dviejuose soneto posmuose, kur pasakytas lyrinio subjekto sprendinys.

Parsisiųsti skaidres
Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. Literatūrinio rašinio „Buvimo savimi tema pasirinktuose lietuvių literatūros kūriniuose“ temos žemėlapis ir analizė

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Rašinio kūrimas No Comments

Buvusios mokinės Godos rašinys man įdomus tuo, kad ji literatūriniame rašinyje nevengė vertinimo, savos nuomonės išsakymo, kuris, atrodytų, labiau būdingas samprotaujamajam rašiniui (juos dažniau ir rašė). Manyčiau, kad literatūrinis rašinys nuo to tik laimi: esminiai prasmės akcentai neiškraipyti, bet atsiranda individualus santykis su kūriniais ir daug įdomiau skaityti.

Pradžioje siūlyčiau paanalizuoti su mokiniais temos žemėlapį (kol kas temos plėtojimo strategijų panaudojimą, rašinio planavimą mokiniai laiko pertekliniu darbu), paskui skaityti patį rašinį. Jį  analizuoti galima dviem aspektais: gebėjimų bei temos plėtojimo, analizavimo, interpretavimo, dėmesio raiškai, struktūros, konteksto bei pačios rašančiosios stiliaus kriterijais.

Įžanga, pirmoji dėstymo pastraipa (joje mėlynu šriftu išskirti vertinamieji žodžiai) ir išvados išanalizuotos gebėjimų požiūriu, antra dėstymo pastraipa palikta savarankiškam darbui ir pasirinkimui.

Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. J. Radvano „Radviliada“ – poetinis Lietuvos pristatymas renesansinei Europai

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Literatūra No Comments

Pateikiu pamokos, kuri padės parengti mokinius literatūrinei pastraipai apie renesansinį Lietuvos įvaizdį, skaidres. Pamokoje bus lyginami viduramžių raštuose išlikęs šalies įvaizdis su pateiktu Radvano poemoje, (su kontekstu, jo rūšimis ir rėmimosi teorija bei praktika mokiniai supažinti anksčiau) . Patį poemos tekstą ir I -III lygio užduotis galima rasti N. Bartašiūnienės metodiniame leidinyje „Rašinio gidas“ p.32-35. Pamokoje sprendžiami šie klausimai: kaip kuriamas įvaizdis ir iš ko jis susideda? Kodėl Radvanas pažeidžia herojiniams epams būdingą savybę – neskirti dėmesio gamtos aprašymams.

Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. Samprotaujamojo rašinio „Ar kvaileliai būtinai kvaili? analizė

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Rašinio kūrimas No Comments

Didžiausias mokinės Gretos egzamininio rašinio privalumas – labai retas mokinių darbuose – holistinis požiūris į nurodytą temą ir problemą (ji ir yra dėmesio centre). Mūsų BE rašinio vertinimo kriterijai ir jų lygių aprašymai daugiau orientuoja į informacijos kiekybę (galima uždirbti gana aukštus balus už daugiastruktūrį atsakymą, jeigu jis pakankamai išsamus), tačiau SOLO taksonomija matuoja samprotavimo kokybę, tai yra pademonstruotų gebėjimų sudėtingumą (nepainiokime su sunkumu).

Kuo turėtų išsiskirti sudėtingiausius gebėjimus rodantis samprotavimas? Aukščiausią mąstymo lygį rodo gebėjimas teorizuoti, t. y. gebėjimas teoriškai aiškinti, kurti teoriją, pasitelkiant faktus. Kuo tie faktai bus iš skirtingesnių kontekstų, tuo kuriama teorija bus svaresne. Vadinasi, plačių ir įvairių kontekstų žinojimas yra bazė teoriniam mąstymui. Asmeninis požiūris yra svarbesnis, t. y. literatūros epizodai yra valdomi rašančiojo minties, o ne atvirkščiai.

Dar vienas požymis, rodantis holistinį mąstymą, drįsčiau teigti iš savo patirties, visada susijęs su kokios nors šalutinės temos svarstymuose atsiradimu. Šiuo konkrečiu atveju – laimės tema. Kaip neprisiminsi pasakų: kvailys išeina laimės ieškoti. Nors Greta šio konteksto nemini, tačiau laimės temos siejimas su kvailumu yra netiesioginis įrodymas, kad teorija turi pagrindą.

Vertinimo instrukcijoje prie 7 taškais vertinamo argumentavimo kriterijaus parašyta: „Kur dera, polemizuojama.“ Tačiau kuriant savo teoriją be kontrargumentų neįmanoma, nes kitaip tai bus „vienos pusės tiesa“ (pagrindinis lygis). Vadinasi, aukščiausiojo lygio darbe polemika tiesiog būtina, matyti reiškinį reikia iš abiejų pusių.

Parsisiųsti
Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. Literatūrinio rašinio „ Į kokias vertybes atsiremia katastrofizmo žmogus? Ką apie tai kalba literatūra?“ analizė

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Rašinio kūrimas No Comments

Objektyvi rašinio analizė ir jo vertinimas, nepaisant šio žanro kaip vienintelio brandos egzamine, vis dar lieka mokytojui nelengvai skaldomas riešutėlis.

Pateikiu originalesnį literatūrinį rašinį, kurį galima panagrinėti su mokiniais ne tik turinio, struktūros ir stiliaus, bet, kas dar nėra įprasta mokykloje, gebėjimų požiūriu. (Aišku, mokiniai turėtų būti supažindinti su Bloomo ir Solo taksonomijų pagrindais).

Kai analizavau su mokiniais šį rašinį, daugelis klausė, kaip literatūriniame rašinyje galima rašyti ne tik apie žodžio, bet ir apie dailės kūrinį. Manau, kad mokiniams nebus sunku įrodyti, jog ne S. Dali paveikslas dėmesio centre (jis tampa tik priemone, padedančia interpretuoti grožinius kūrinius). Kitas momentas, vertas dėmesio – gilusis teksto siejimas: tiek analizuojamų aspektų tarpusavyje, tiek dailės kūrinio motyvų varijavimas visose rašinio dalyse.

Parsisiųsti
Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. „Kultūros epochų ir literatūros srovių lenteles“

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Literatūra No Comments

Kaip jomis galima naudotis?

Lentelių turinys – puikus kontekstas rašant tiek samprotavimo, tiek literatūrinį rašinį. Kiekvienai epochai ir srovei skirtas vienas lapas, kuriame yra tokie skyriai:

1) terminas;

2) filosofinis pagrindas;

3) reprezentacinės sritys;

4) estetikos principai;

5) atstovai;

6) būdingesni posakiai.

Estetikos principai – pagrindinis kontekstas rašantiems literatūrinį rašinį. Kita informacija padeda praplėsti analizuojamą temą bei pasinaudoti samprotaujant, aiškinant, iš kur ir kodėl atsirado vienas ar kitas reiškinys. Žymesni posakiai, iliustruojantys epochos ir srovės dvasią, gali tapti samprotaujamuosiuose rašiniuose argumentais arba epigrafu.

Parsisiųsti
Pasidalinti puslapiu:

Regina Dilienė. Asmenybės bruožai (Hamleto charakterio analizė: herojus ar lepus nevykėlis?) Literatūra ir psichologija – kas bendra? (straipsnis)

By Vidurinis Ugdymas, Vidurinis Ugdymas - Literatūra No Comments

Tarp literatūros ir psichologijos dalykų mokykloje yra labai daug bendra – tiek vienas, tiek kitas dalykas savo objektu dažniausiai pasirenka žmogaus vidinį pasaulį. Dėl menkos gyvenimiškos patirties moksleiviai dažnai nagrinėja kino ar grožinės literatūros kūrinių veikėjų vidinį pasaulį ir charakterio bruožus, laikydamiesi nuostatos, kad tai, ko nėra gyvenime, nėra ir literatūroje ar kine.

Iš psichologinio požiūrio bandoma aptarti V. Šekspyro Hamleto asmenybę.

ASMENYBĖS BRUOŽAI (HAMLETO CHARAKTERIO ANALIZĖ: HEROJUS AR LEPUS NEVYKĖLIS?) Literatūra ir psichologija – kas bendra?

Tarp literatūros ir psichologijos dalykų mokykloje yra labai daug bendra – tiek vienas, tiek kitas dalykas savo objektu dažniausiai pasirenka žmogaus vidinį pasaulį. Dėl menkos gyvenimiškos patirties moksleiviai dažnai nagrinėja kino ar grožinės literatūros kūrinių veikėjų vidinį pasaulį ir charakterio bruožus, laikydamiesi nuostatos, kad tai, ko nėra gyvenime, nėra ir literatūroje ar kine.

Iš Socialinio ugdymo (psichologijos) vidurinio ugdymo programos:

11.1.2. psichologijos dalyko paskirtis – ugdyti mokinių bendrąsias ir dalyko kompetencijas: supažindin­ti mokinius su pagrindinėmis psichologijos sritimis ir jų žinių pagrindais ir rengti mokinius šias žinias taikyti kasdieniame gyvenime, mokant geriau suprasti save ir kitus, analizuoti psichologines žmonių elgesio priežas­tis, planuoti, tobulinti savo veiklą, numatyti ateities pasirinkimus.

11.3.1. Integravimo galimybės

11.3.1.3. psichologijos dalyko programoje yra temų, kurios gali būti integruojamos su literatūra bei filoso­fija, nes jas sieja universali gyvenimiška bei egzistencinė problematika ir panašūs žmogaus prigimties klausi­mai.

Ugdomi gebėjimai:

3.5. nurodyti asmeny­bės individualumo raiš­kos tobulinimo būdus:

3.5.1. atpažinti ir analizuoti savo emocijas, išbandyti kelis socialiai priimtinus jų raiškos būdus.

3.5.2. atpažinti ir analizuoti savo elgesio motyvus, išbandyti atsakingo elgesio ugdymosi būdus.

3.5.3. analizuoti savo savivertę, išbandyti savivertės didinimo strategijas.

3.5.4. paaiškinti psichologinio atsparumo įtampai, stresui, asmenybinėms kri­zėms, priklausomybėms ugdymosi būdus, išbandyti sau tinkamus psichologinio atsparumo ugdymosi būdus.

3.5.5. analizuoti savęs pažinimo, saviugdos įgūdžius, išbandyti jų tobulinimo bū­dus

 

Truputis psichologijos teorijos:  asmenybės bruožai

Siekiant suprasti asmenybę reikia aptarti penkias pagrindines bruožų grupes: neurotiškumą, ekstravertiškumą, atvirumą, sutarimą su kitais ir sąmoningumą, nes bruožai, kaip teigiama D.Gailienės ir kt. vadovėlyje XI – XII kl. „Asmenybės ir bendravimo psichologija“, yra tarytum statybiniai blokai, iš kurių įvairiai komponuojasi skirtingi statiniai – asmenybės.

Emociškai stabilūs žmonės neurotiškumo skalėje surenka mažai taškų, t.y. jie ramūs, nesusierzinę, atsipalaidavę, susidūrimas su stresinėmis situacijomis neišveda jų iš pusiausvyros. Neurotiškiems asmenims būdingas nerimastingumas, priešiškumas, depresyvumas, impulsyvumas ir pažeidžiamumas.

Ekstravertai yra draugiški, visuomeniški, mėgsta bendrauti su žmonėmis, yra atkaklūs, aktyvūs ir kalbūs. Intravertai yra uždari, savo energiją jie dažniausiai nukreipia į vidinį savo pasaulį, jie daug laiko skiria išgyvenimams, mintims, vaizdiniams.

Asmenys, kuriems būdingas atvirumas, yra smalsūs, lengvai priima įvairią patirtį ir įvairias vertybes. Tie, kurių atvirumo balas žemas, yra linkę elgtis tradiciškai, pasižymi konservatyviu požiūriu, jiems priimtinesni pažįstami dalykai nei naujovės, jų emocinė reakcija į situaciją prislopinta.

Sutarimas su kitais, kurio sudedamosiomis dalimis tampa patikimumas, altruistiškumas, nuolaidumas, atjauta, matuoja tarpasmeninių santykių kokybę.

Sąmoningumas siejamas su impulsų kontrole.

Kiekvienam žmogui svarbu ne priskirti save kokiai nors kategorijai – gerai ar blogai, – o save pažinti, tobulinti tas asmenybės puses, kurios trukdo gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

Kaip tam tikrą jauno žmogaus tipą panagrinėkime Šekspyro dramos „Hamletas“ pagrindinį veikėją princą Hamletą bei jo aplinką (beje, psichologijoje tam tikras asmenybės tipas ir vadinamas Hamletu).

Literatūros kritikoje įprasta Hamletą įsivaizduoti kaip maištininką, pasipiktinusį pasaulio blogybėmis ir ketinantį tą pasaulį padaryti jei ne geresnį, tai bent jau teisingesnį. Tačiau kaip psichologiškai paaiškinti, kodėl Hamletas imasi tokio vaidmens, nors aiškiai suvokia, jog tai ne jo jėgoms („Išgverusi gadynė! Ir, deja, / Aš gimęs tam,kad pataisyčiau ją”)?  Kokie charakterio bruožai ir kokios aplinkybės verčia jaunuolį apversti savo įprastą pasaulį aukštyn kojomis?

Atsakymo į šį klausimą paieškokime skaitydami dramos I veiksmą.

 

Dramos „Hamletas“ pradžią visi puikiai žinome: Hamletas, jaunasis Danijos princas, po netikėtos tėvo mirties grįžta iš mokslų Vitenbergo universitete į savo šalį  ir čia  susiduria su itin nemalonia situacija – nepraėjus nė dviem mėnesiams po vyro mirties, karalienė, Hamleto  motina, išteka už naujojo karaliaus – savo vyro brolio Klaudijaus, Hamleto dėdės. Hamletas sukrėstas.

Mirtis, arba ribinė situacija

Įprastinis kasdienis gyvenimas panašus į ramią upės tėkmę – viskas žinoma, viskas aišku ir prognozuojama, arba į gerą spektaklį, kur žmonės lyg puikūs aktoriai, gerai mokantys savo vaidmenis, vaidina inertiškai, neįdėdami per daug pastangų. Tačiau yra situacijų, kurios gyvenime staiga viską sujaukia, išardo, sugriauna, o svarbiausia – nuplėšia visas kaukes, priverčia žmogų „išsiduoti“, parodyti, kas ir koks jis yra iš tikrųjų, kai nesislepia už tam tikrų vaidmenų ir kaukių. Viena iš tokių situacijų, pateikiama ir „Hamlete“, – tai mirtis. Žmogaus, ypač šeimos nario, mirtis visada sukrečia, ankstesni tarpusavio ryšiai nutrūksta, kiekvienam šeimos nariui  tenka juos kurti iš naujo, persiskirstyti socialinius ir psichologinius vaidmenis. Pažiūrėkime, kaip į tėvo mirtį reaguoja Hamletas.

Natūralu, kad mirusysis idealizuojamas – tad ir Hamletas apie tėvą (ne karalių!) kalba tik gražiausius dalykus, nors dvariškiai senąjį Hamletą charakterizuoja jau kitaip – jie vertina jo, kaip karaliaus, ypatybes : Taip pat rūstus, menu jo žvilgsnis buvo, / Kai apmaudu netverdamas, ant ledo / Iš rogių lenkus išmetė jisai.“ Užtat Hamletas nekalba apie tėvą, kaip karalių, jam svarbesnė šeima, tėvo ir motinos tarpusavio ryšys – būtent jį jaunuolis idealizuoja ir hiperbolizuoja: Jis mano motiną mylėjo taip, / Jog veido jos užgaut nebūtų leidęs / Padangių vėjui. O, dangau ir žeme! / Kaip aš galiu užmiršti? Ji nė mirksniui / Nuo jo neatsitraukdavo, lyg alkis / Malšinamas didėtų vis labiau.“

Kai žmogui sunku, jis pirmiausia atsiremia į šeimą. Šeimą, kaip pamatinę, netgi nekintamą vertybę nurodo ir daugelis psichologų, pavyzdžiui, Tomas Girdzijauskas sako: prie žmogiškų vertybių pirmiausia reikia priskirti šeimą ir viską, kas sukasi apie šeimą – iš dalies ir draugai, tikėjimas bei gal net darbas kaip savirealizacija ir tarnystė kitiems. Mirus tėvui, dvasine atrama Hamletui turėtų būti motina – artimiausias šeimos narys, tačiau ji išteka už naujojo karaliaus. Hamletas tai traktuoja kaip išdavystę. Kai šeima, kaip nekvestionuojama vertybė, subyra, visos kitos vertybės staiga irgi tampa neaiškios.

Būtent motinos „išdavystė“ ir yra ta priežastis, kuri verčia Hamletą neapkęsti gyvenimo ir mąstyti apie savižudybę – dar net nežinodamas tėvo mirties priežasties, nesusitikęs su šmėkla, jis jau sako:

Ak, jeigu tik praamžis mums nebūtų

Uždraudęs įsakmiai savižudybės!

O, Dieve! Dieve! Koks nereikalingas,

Beprasmiškas blankus ir nuobodus

Man visas šis gyvenimas atrodo!

Kas per šlykštybė! Tai užžėlęs sodas,

Kur usnys vien ir piktžolės nuodingos

Laisvai keroja.

Tarsi to dar būtų negana, pykdamas ant motinos visas moteris nuo šiol apibendrintai Hamletas vertina taip: Menkybe, tu vadiniesi moteris! – ir šis vertinimas akivaizdus tiek santykiuose su motina, tiek santykiuose su mylimąja (?) Ofelija.

Taigi – kokį Hamleto charakterį išryškina minėtoji kritinė situacija – tėvo mirtis? Sena lotyniška patarlė sako: „Tiesą galima įžiūrėti tik mirties akimis“.

Idėjos kitiems darbams

Galima panagrinėti, kokias gyvenimo tiesas ir kokį žmogaus egzistencijos tikslą atrado žmonės, atsidūrę akistatoje su mirtimi: J.Biliūnas; J.Ivanauskaitė; prancūzų „mažasis princas“ dainininkas Gregory Lemarchal ir kt.

Hamletas – neurotinio charakterio pavyzdys

Hamleto charakteris akivaizdžiai neurotinis: jis nerimastingas, t.y. nuolat įsitempęs, nervingas, nuogąstaujantis; priešiškas (jaučia pyktį); depresyvus (jaučia kaltę, liūdesį, beviltiškumo ir vienišumo jausmus); impulsyvus – negeba kontroliuoti veiksmų ir troškimų  (Polonijaus nužudymas), pažeidžiamas, t.y. neatsparus stresui.

Pagal R.Hawkinso pateikiamą žmogaus sąmonės lygmenų hierarchiją: gėda, kaltė, apatija, sielvartas, baimė, troškimas, pyktis, puikybė, drąsa, neutralumas, pasiryžimas, priėmimas, intelektas, meilė, džiaugsmas, ramybė, nušvitimas, – Hamletas pasiekęs ir įstrigęs PYKČIO lygmenyje – pykčio, kurio priežastis – neįgyvendinti praėjusių lygmenų troškimai, kai trokštama  įvykdyti tėvo valią – atkeršyti žudikui (Troškimų lygmuo), kai pasaulis atrodo pavojingas ir nesaugus (Baimės lygmuo), kai persekioja nuolatinė liūdesio ir praradimo būsena (Sielvarto lygmuo), kai nepaaiškinama kaltė gimdo mintis apie savižudybę (Kaltės lygmuo).

Tiek psichologai, tiek literatūrologai dažnai akcentuoja Hamleto charakterio savotišką moteriškumą – akivaizdu, kad jaunuolį valdo emocijos, o ne protas, tos emocijos nuolat kintančios, o ginklai, pasirinkti kovai „prieš marias nelaimių“, yra emocinio – psichologinio spaudimo, o ne atviros ginkluotos (vyriškos) kovos. Ne veltui ražisierius E.Nekrošius teigia: „Hamletas neturi lyties. Shakespear‘as parašė pojūčių pjesę. Tai, ką jaučia Hamletas, gali jausti ir mergina. Šaltis yra šaltis, skausmas yra skausmas, keršto jausmas yra keršto jausmas. Lytis čia niekuo dėta. Tai ir yra viena iš „Hamleto“ universalumo priežasčių.” Beje,   pasaulio teatro istorijoje Hamletą tikrai yra vaidinusi moteris…

 

Statuso našta, arba Po karaliaus ženklu

Hamletas nėra eilinis Danijos karalystės gyventojas, jis – princas. Tai kartu ir privilegija, ir našta. Saistomas daugybės vaidmenų (princo, sūnaus, vyro), Hamletas ir labai norėdamas negali būti savimi, negali išgyventi to, ką natūraliai jaučia, viskas nustumiamą ir tarsi užrakinama pasąmonėje. Tai ypač ryšku iš karaliaus pamokymų Hamletui:

Taip sielvartauti vyrui nepritinka;

Tai ženklas dvasios, niekinančios dangų,

Suglebusios širdies, maištingo būdo,

Paikų ir nedrausmingų smegenų.

Kaip matome, Hamletas tiesiog spraudžiamas į tam tikro stereotipo rėmus – jam nurodoma, kaip princas privalo gedėti, kaip jausti, kaip mąstyti, net kaip tikėti. Hamletui tai nėra priimtina, į savo asmenybę jis dabar negali integruoti to, kas Jungo psichologijoje vadinama Kauke (Persona). Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis asmens vietą sociume. Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas, tačiau situacija tampa sudėtingesnė, kai individas atsisako jam netinkančios ar nepatinkančios Kaukės – tokiu atveju sociumas jam tampa priešiškas. Ši situacija dažna jauno žmogaus gyvenime – visi pamokymai ir paliepimai: būk vyras / elkis kaip gimnazistas / nesielk kaip kaimietis / panelei tai netinka / gerų tėvų vaikai taip nesielgia ir t.t., yra ne kas kita, kaip Kaukės matavimas(is)…

Hamletas, nesutikdamas priimti duodamų Kaukių (Karalius: „…tegul pasaulis žino, / Jog tu – pats artimiausias mūsų sostui“), pasirinkdamas kitas, pavyzdžiui, Bepročio, tampa nepažinus dvaro aplinkai ir netgi pavojingas.

Kita vertus, prisiminkime Polonijaus ar Laerto pamokymus Ofelijai, kur skamba vienas leitmotyvas – negalima tikėti princu; ši situacija rodo, kad bet koks Hamleto nuoširdumas rūmuose vis vien bus priimta ir interpretuota kaip Kaukė:

Laertas

Tačiau bijok: didžiūnai niekuomet

Nebūna šeimininkai savo norų.

Jisai yra kilmės savosios vergas

<…>

Tai būk protinga ir tikėk juo tiek,

Kiek vardas ir aukšta jo padėtis

Jam ištesėti leidžia duotą žodį.

Be abejo, tokia situacija, kai žmogus kitų priimamas tik kaip socialinis vaidmuo, kaip Kaukė, yra nepalanki stresui išgyventi. Teisingam streso įveikimui reikia kalbėtis su draugais, atsiverti artimiems žmonėms, medituoti (t. y. nuraminti savo jausmus, emocijas), kažką veikti kartu su kitais. Deja, Hamletas ne tik atstumiamas kitų, bet ir pats atstumia visus, kurie tik prie jo bando „priartėti“. Tai tipiškas neteisingas bandymas įveikti stresą. Be jau minėtų požymių, jam priklausytų ir pykčio protrūkiai, tyčinis, net deklaratyvus savęs nesaugojimas ir kiti provokaciniai veiksmai. 

Susitikimas su Šmėkla, arba Hamleto asmenybės Šešėlis (Schatten)

Labai svarbus žmogaus psichikos elementas yra Šešėlis (Schatten) – tai kita, nepažintoji, nustumtoji mūsų asmenybės pusė, „tamsusis brolis“. Šešėliu ji vadinama todėl, kad glūdi individualioje pasąmonėje, yra neskaidri, neaiškių ribų ir formų. Savęs pažinimui labai svarbus yra savojo Šešėlio pažinimas ir pripažinimas, nes neišsakyti ir neįvykdyti norai bei ketinimai patenka į Šešėlio dispoziciją.

Hamleto susitikimą su tėvo Šmėkla taip pat galime vadinti susitikimu su savuoju Šešėliu. Kodėl?

Hamletas mokosi Vitenbergo universitete – renesanso, reformacijos ir humanistinių idėjų sklaidos centre. Idėjos apie pasitikėjimą žmogumi, jo protu ir galimybėmis, be abejo, paveikę jaunuolį, tad jam sunku  dabar ne tik pažinti tamsiąją – žemąją, nuodėmingąją – žmogaus pusę, bet ir kovoti prieš ją. Hamletas užaugęs kaip gėlė šiltnamyje, realaus pasaulio jis dar „neragavęs“, tad naiviai skamba jo „atradimai“, kad pasaulis panašus į kalėjimą, o žmogus – į galviją, tesirūpinantį valgymu ir miegu… Juk pasaulis nepasikeitė per vieną dieną ar vieną mėnesį (kad ir po karaliaus mirties), pasaulis jau seniai toks buvo!

Iš pradžių Hamletas, įžeistas motinos „išdavystės“ – santuokos su naujuoju karaliumi Klaudijumi, – visą pyktį nukreipia į save ir net svajoja apie savižudybę. O tai yra vienas iš neteisingo reagavimo į stresą požymių!

Be to, Hamletas „atsisako“ matyti pasaulio ženklus, paklusti intuicijai, sakančiai, jog už asmeninių nuoskaudų fasado glūdi kur kas rūstesnė tiesa – tiesa apie daugelio žmonių nuodėmingumą, paklusimą ir tarnavimą žemiausiesiems poreikiams ir instinktams. Kokie gi tie ženklai?  Pirma, karalius mielai leidžia kanclerio Polonijaus sūnui grįžti į Prancūziją, o sūnėnui Hamletui išvykti neleidžia (nori jį kontroliuoti? Pražudyti?): „…O dėl grįžimo / Atgal į Vitenbergą tęsti mokslų, / Tai šitoks tavo noras mūsų valiai / Nėra priimtinas; todėl sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Antra, karalius primygtinai reikalauja pamiršti gedulą ir priimti dabartinę situaciją kaip normalią, įprastą. Kad Hamletas numano arba bent jau jaučia, jog rūmuose susiklosčiusi situacija nėra natūrali ir normali, liudija jo paties  žodžiai Šmėklai:

Šmėkla:   Tačiau žinok, taurusis jaunikaiti:

Angis, pakirtusi tavajam tėvui

Gyvybę, dėvi šiandien jo karūną.

Hamletas: O pranašinga mano siela! – Dėdė?..

Taigi, Hamletas, pasirodo, daug ką nujautė. Beje, Šmėkla, kaip Hamleto asmenybės Šešėlis, iš tikrųjų kaltę mato ne tą, jog buvo užimtas sostas, jog šalis dabar neteisėtai ir gal neteisingai valdoma, o tą, kad buvo „pasisavinta“ karalienė. Panagrinėkime Šmėklos kalbą išsamiau ir atidžiau:

Šmėkla: Taip, tas žvėris pablūdęs, tas žagikas

Burtinga savo išmonės jėga

Ir dovanom vylingom (o, težūva

Ta dovana ar išmonė, kuri

Taip gali suviliot!) palenkt mokėjo

Nešvankiai valiai savo geidulių,

Kaip rodės, tokią skaisčią mano žmoną.

O Hamletai, koks tai kritimas buvo!

Mane, kurio kilnioji meilė ėjo

Petis į petį su ištikimybe,

Per jungtuves žadėtąją šventai,

Ji iškeitė į visišką menkystą,

Kurs prigimtinėm savo dovanom

Iš tolo neprilygsta man.

Kad ir kaip nesinorėtų, tenka konstatuoti, kad Šmėkla kalba kaip eilinis išdavystės įžeistas, įskaudintas ir net įsiutintas vyras: jis paniekinamai kalba apie konkurentą (žvėris pablūdęs, žagikas, valdomas nešvankių geidulių, menkysta, neprilygstantis jam  prigimtinėmis savybėmis), pabrėžia savo pranašumą (kilni meilė, ištikimybė, dosnios prigimtinės savybės). Jei tai ne vidinis Hamleto balsas, ne Šešėlis, o tiesiog atskira figūra – karaliaus šmėkla, kodėl jo kalboje nėra nė mažiausios užuominos apie valstybės valdymą, valstybės likimą? Ir kodėl vieninteliu uždaviniu Hamletui jis nurodo kerštą?..

Dar vienas dalykas, patvirtantis tėvo šmėklos ir Šešėlio, kaip Hamleto pasąmonęs figūros,  sutapimą yra tas, kad keršto sąlyga yra… neliesti motinos:

Bet, griebdamasis keršto, nesutepk

Širdies savos ir apmaudo negiežki

Ant savo motinos, nes jai užteks

Bausmės dangaus ir tų dyglių slaptingų,

Kurie taip žiauriai drasko jai krūtinę.

Ryšys su motina yra prigimtinis. Akivaizdu, kad Hamletui, kaip dažnam skausmo dėl netekties apakintam jaunuoliui, tampa būtinybe nuoskaudą išlieti, o tam reikia preteksto. Deja, bet taip būna dažnai, kai žmogus supainioja pretekstą ir tikrąją priežastį. Šmėklos žodžiai šiuo atveju ir yra tas pretekstas keršyti, nors iš tikrųjų tai tik Hamleto neįsisąmonintas troškimas, vidinis balsas (deja, ne sąžinė, apie ją sakoma, kad tai Dievo balsas žmoguje, šiuo atveju tai labiau velnio balsas – gundymas nuodėmei atlikti). Paklusti šiam balsui yra labai pavojinga ir neteisinga. Ir jeigu panagrinėsime visą dramą, pamatysime, kad Hamletas, apsėstas keršto, peržengia visas ribas – jis griauna ir žudo, nejausdamas už tai jokios atsakomybės (atsitiktinai nudūręs Polonijų jis paslepia jo kūną ir neatiduoda gedintiems artimiesiems, jis pasmerkia Rozenkrancą ir Gildensterną mirčiai, jo atstumta, išduota, netekusi visko, kas jai gyvenime brangiausia, žūsta Ofelija – ir čia tik „šalutinis“ Hamleto siautėjimo poveikis). O ką Hamletas savo kerštu pasiekė, sukūrė? Nieko! Ar jis pataisė „išgverusią gadynę“? Ne! Nes kerštas niekada nieko nekuria ir netaiso, jis tik griauna, žudo, naikina.

Ko jaunas žmogus gali pasimokyti iš Hamleto situacijos?

  1. Savęs pažinimo ir pripažinimo
  2. Tinkamo streso įveikimo

Bet kurioje gyvenimo situacijoje labai svarbu pažinti save, suprasti, kurios tavo asmenybės dalys ar kurios Kaukės imasi veikti. Įprasta žmogaus psichikoje išskirti tris dalis: tėvo ego, suaugusiojo ego ir vaiko ego. Bendraudamas su kitu (psichologijoje tai vadinama transakcija) ar tiesiog veikdamas, žmogus operuoja tik viena iš trijų ego būsenų, ją lengviausia nustatyti iš žmogaus kalbos – žodžių ir garsų – bei veiksmų. Vaiko ego, kaip teigia Claude M.Steiner, niekada nebūna vyresnis nei septynerių metų, jam būdingas nepastovumas, judrumas, nevaldomos ir garsiai reiškiamos emocijos, nejautimas jokios atsakomybės (už vaikus juk atsako suaugusieji), ši būsena, kaip teigia minėtasis psichologas, pastebima ir tarp „normalių“ žmonių didžiulio streso, skausmo ar džiaugsmo atvejais. Suaugusiojo ego yra racionalus, bet neturi emocijų. Tėvo ego grindžiama dviem tendencijomis – rūpintis ir ginti, tačiau tai sunkiausiai pagaunama, nuolat varijuojanti, nesuvokianti ir nekognityvi asmenybės pusė, perimta iš tėvų ar kitų autoritetų.

Hamleto atveju problema ta, kad tikroji jo asmenybė, tikrasis „aš“, galbūt suaugusiojo ego, negali veikti, gali tik stebėti, o veikia vaikiškasis ego. Vidinis konfliktas, vidiniai dialogai ir tai, ką psichologai vadina galvoje skambančiais balsais, šioje situacijoje yra neišvengiamas dalykas, juo labiau, kad ir kiti Hamletą supantys asmenys apsimeta, maskuoja savo ego, pavyzdžiui, jau anksčiau cituotame karaliaus ir Hamleto pokalbyje karalius, būdamas suaugusiojo ego būsenos, t.y. griežtas, valdingas, be emocijų, maskuojasi tėviškuoju ego – žiūrėkite vartojamus žodžius: sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Kad tai tik maskuotė, įrodo Super ego, t.y. sąžinės, nebuvimas.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad Hamletas nuolat save verčia, ragina, net tyčiojasi iš savo neryžtingumo, taip ignoruodamas vidinio pasaulio pasipriešinimą prisimtai misijai: Matyti, aš turiu karvelio širdį,/ ir nėr many tulžies, jei nejuntu/ skriaudos kartumo viso… Gyvenime dažnai tokiose situacijose žmogus raginamas paklausyti savo širdies ar sąžinės, o ne proto balso, tačiau Hamletas kalbasi tik pats su savimi, kitiems jo vidinis pasaulis aklinai uždarytas.

Ir jei jau kalbame apie tai, ko iš Hamleto situacijos galime pasimokyti, tai neleisti neatsakingajai būsenai – vaikiškajam ego – imtis lemiamų veiksmų ir sprendimų, nes tikslas tikrai ne visada pateisina priemones.

Sąsajos su literatūra ( epochų idėjos)

Šekspyro drama „Hamletas“ parašyta 1601 m., kai tikėjimas renesanso epochos iškeltais idealais, ypač humanizmu, pamažu blėso. Tai matome ne tik iš Hamleto žlugusio tikėjimo žmogumi (Koksai nepaprastas kūrinys – žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda – koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais  – kaip panašus į angelą! Savo išmone – kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba! O kas man jisai – toji dulkių kvintesencija?), bet ir paties herojaus savotiškos degradacijos – jo veiksmų rezultatai rodo, kad teoriniai humanizmo pagrindai, gauti Vitenbergo universitete, netapo gyvenimo norma, greičiau – tuščiu žodžių skambesiu, nepagrįsta teorija (Polonijus: Ką jūs čia skaitote, prince? Hamletas: Žodžius, žodžius, žodžius.). Hamlete, kaip žmoguje, triumfuoja prigimtis, o ji labai prieštaringa, ir jokia kultūra nepajėgi jos įveikti.  Nenuostabu, kad dramoje jau ataidi ir būsimos – baroko – epochos balsai, sakantys, koks menkas yra žmogus – iš dulkės atsiradęs, į dulkes virstantis.

Pasidalinti puslapiu: