Fausto ir Mefistofelio sutarties analizei, jei nuspręstumėte rašyti pastraipas, galima skirti net tris pamokas. Šį filosofinės tragedijos epizodą siūlau analizuoti ir interpretuoti trimis požiūriais – sociologiniu, komunikacijos ir teisiniu. Galutinis analizės tikslas – remiantis atrastomis įžvalgomis parašyti dalykinio stiliaus raštus: charakteristiką, rekomendaciją ir pažymą (kokie šių žanrų reikalavimai ir kokia forma reikėtų susirasti internete mokiniams patiems).
Pamokos pradžioje drauge su mokiniais pasiaiškinamos trys Eimanto Nekrošiaus spektaklio „Faustas“ mizanscenos – savotiškos užuominos, sukursiančios emocinę atmosferą ir padėsiančios nukreipti analizę tinkamu keliu.
Po to mokiniai grupėse analizuoja tą patį tekstą tik, kaip minėjau, skirtingais požiūriais. Pagrindinė sprendžiama problema – kodėl Mefistofeliui pavyksta sugundyti Faustą pasirašyti sutartį? Ji „suskaldoma“ į smulkesnes. Pirmoji sociologų grupė ieško įrodymų, kad Faustas yra modernėjantis, pokrikščioniškos visuomenės žmogus, kurio gyvenime Dievas nebeegzistuoja, antrieji vadybininkai ieško įrodymų, kad Mefistofelis – puikus prekybos ar reklamos agentas, puikiai besinaudojąs šiuolaikinėmis komunikacijos strategijomis, ir kurio tikslas – įbrukti Faustui savo paslaugas už aukštą kainą – žmogaus sielą. Treti teisininkai, remdamiesi tarptautinėmis sutarties sudarymo taisyklėmis, turi įvertinti, ar ši sutartis yra teisėta, sudaryta laikantis visų susitarimų, nes, žinoma, kad Faustas gyvenimo pabaigoje ištaria lemtingus žodžius, bet Mefistofelis jo sielos nepasiima (intriga: gal Gėtė, turėdamas teisinį išsilavinimą, „įvėlė“ kokį kazusą, kuris leido paskui panaikinti sutartyje suderėtas pasekmes?)
Galiausiai siūloma pasamprotauti šiomis temomis: ką modernus žmogus atranda/ praranda atiduodamas sielą už žemišką laimę, ar žmogui lengva atsispirti modernaus pasaulio pagundoms, įpročiams ar įgeidžiams, ar žmogus, turėdamas laisvę rinktis, yra atsakingas už savo pasirinkimą.
