Dabar atnaujinamos visų dalykų mokymo mokykloje programos. Bene daugiausia diskusijų kyla, kokia turi būti lietuvių kalbos ir literatūros programa. Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui. Susiklosčiusi situacija primena estetiniuose posūkiuose vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik dabar nesiginčijama, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar, dar blogiau, pasidavus ambicijoms įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.
Nors dėl nusivylimo švietimo sistema ir konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje. Tikimės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.
