Ne veltui šiuolaikinėje psichologijoje vis labiau populiarėja biblioterapija – gydymas knygomis, tarp jų – ir pasakų. Tačiau problema ta, kad pasakų prasmės, užkoduotos simboliais, „suveikia” tik tada, kai to reikia tam tikram, konkrečiam asmeniui. Tai pasąmoninis procesas, neįsisąmonintas klausytojo ir neįžvelgiamas kitiems. Paaugliams pasakos padeda susikurti identitetą, išspręsti dilemas, atsiskirti nuo tėvų, suvokti pasaulio sudėtingumą ir savo vietą pasaulyje, integruoti į savo asmenybę seksualinę potenciją ir tapti atsakingiems už savo veiksmus.
Viena tokių paaugliams tinkamų pasakų yra brolių Grimų pasaka „Ansas Eželis“. Norėčiau pasidalinti jos socialine – psichologine interpretacija.
PASAKŲ TERAPIJA: BROLIŲ GRIMŲ „ANSAS EŽELIS“ – PASAKA APIE NEMEILĘ
Turtingas pasakų pasaulis sunkiai randa savo vietą dabartinėse ugdymo programose, geriausiu atveju aptariami žanro bruožai, veikėjų tipai ar kalbos ypatybės. O juk pasakos dabartiniam paaugliui gali atlikti iniciacinę, t.y. įvesdinimo į suaugusiųjų pasaulį, funkciją ir net… gydyti, atstoti gerą psichologo konsultaciją. Ne veltui šiuolaikinėje psichologijoje vis labiau populiarėja biblioterapija – gydymas knygomis, tarp jų – ir pasakų. Tačiau problema ta, kad pasakų prasmės, užkoduotos simboliais, „suveikia” tik tada, kai to reikia tam tikram, konkrečiam asmeniui. Tai pasąmoninis procesas, neįsisąmonintas klausytojo ir neįžvelgiamas kitiems. Paaugliams pasakos padeda susikurti identitetą, išspręsti dilemas, atsiskirti nuo tėvų, suvokti pasaulio sudėtingumą ir savo vietą pasaulyje, integruoti į savo asmenybę seksualinę potenciją ir tapti atsakingiems už savo veiksmus.
Viena tokių paaugliams tinkamų pasakų yra brolių Grimų pasaka „Ansas Eželis“. Norėčiau pasidalinti jos socialine – psichologine interpretacija.
Pasaka pradedama labai paprasta ir lengvai atpažįstama situacija:
Gyveno kartą toks sodietis, turėjo jis užtektinai ir pinigų, ir kitokio gero, bet kad ir koks turtingas buvo, iki laimės vis tiek kažko trūko: mat neturėjo juodu su pačia vaikų. Nueis, būdavo, su kitais sodiečiais į miestą, o tie šaiposi ir klausinėja, kodėl jis vaikų neturįs. Galų gale pašoko jam pyktis, parėjo namo ir sako pačiai:
– Noriu turėti vaiką, tegu nors ir ežį.
Ir šit susilaukė jo pati vaiko, kuris nuo galvos buvo ežiukas, o nuo kojų – berniukas. Pamačiusi vaiką, motina išsigando ir sako:
– Na, matai, prisišnekėjai nelaimę ant mūsų galvos.
Taigi gyvena sau žmogus be rūpesčių, laimingas, tik… vis tie kaimynai, sodiečiai kažko šaiposi, tyčiojasi. Pažįstama situacija? Juk niekas negyvena vienas, mus supa žmonės, kurie, deja, nėra tobuli. Pavydas – viena iš septynių didžiųjų nuodėmių, ir žmonija dar neišrado būdo, kaip jį išnaikinti (ne veltui P.Sartras yra pasakęs, kad pragaras – tai kiti žmonės). Tad ir sodiečiai, be abejo, pavydėdami žmogui turto ir pinigų, randa būdą, kaip pasityčioti – klausinėja, kodėl žmogus vaikų neturi, taip darydami užuominas, kad toks žmogus nevisavertis, kažkuo už juos menkesnis. O juk vaikų, kaip matome, šiam žmogui nereikia, nes vėliau, kai panori, vaiko susilaukia. Ar turi žmogus gyventi pagal kitų sukurtą laimės scenarijų, ar gali kurti savąjį, tegul ir neatitinkantį visuotinai priimtų „standartų“? Kaimas, kaimynai, sodiečiai – tai juk bendruomenė, o juk kiek daug raginimų būti bendruomeniškiems, paisyti kolektyvo nuomonės, neišsišokti ir mes išgirstame kiekvieną dieną, lojalumas organizacijai tampa šiuolaikinio technokratinio pasaulio pagrindine vertybe. Kas būna tiems, kurie pabando nepaisyti kaimo gyvenimo normų ir tradicijų, vaizdžiai savo apsakymuose yra nupasakojęs rašytojas A.Vienuolis…
Tad kokia ta intencija, priežastis vaikui atsirasti akcentuojama pasakoje Ansas Eželis? Ogi pyktis (pašoko jam pyktis) – neigiama emocija, irgi viena iš septynių didžiųjų nuodėmių! O juk mūsų emocijos, kaip teigia kvantinė fizika, yra tam tikros rūšies energija ir ši energija turi galią transformuoti pasaulį, įgyti savotišką kūną,tarsi materializuotis. Galbūt esate girdėję apie japonų mokslininko Masaru Emoto tyrimus, kuriais jis nustatė, jog mūsų mintys, jausmai ir žodžiai veikia vandens molekules.Tuo tikslu jis fotografavo vandens molekules: tos, kurios buvo veikiamos geromis emocijomis, gražiais žodžiais MEILĖ, AČIŪ, suformavo labai gražius kristalus, kai neigiamos emocijos ir žodžiai NEKENČIU, NUŽUDYSIU išdarkė vandens struktūrą, suformavo kažkokius bjaurius darinius. Nepamirškime, kad žmogaus kūną, kaip ir visą planetą, didžiąja dalimi sudaro vanduo. Įdomus faktas: žmogaus kūne ir Žemėje yra apie 73 proc. vandens, kuris pasiskirstęs taip: smegenyse 85 proc., širdyje 75 proc., plaučiuose 86 proc., kraujyje 83 proc.. Prisiminkime, kaip mus veikia kitų meilė, dėmesys, supratimas ir kaip jaučiamės priešiškoje aplinkoje, pavyzdžiui, verčiami konkuruoti, varžytis…
Taigi grįžkime prie Anso Eželio ir prisiminkime labai prasmingą transerfingo patarimą: Atsargiai formuluokite norus, nes jie… išsipildo! Argi reikia stebėtis, kad iš pykčio randasi ne mielas vaikelis, bet kažkoks keistas „darinys“ (kaip vandens kristalo deformacija) – pusiau vaikas, pusiau ežys… Be meilės šiame pasaulyje atsiradęs Ansas tampa tiesiog savotišku daiktu, padaru, kuris pametamas į užkrosnį (šilta), maitinamas (sotu), bet jokio dvasinio, žmogiško ryšio negauna: Pametė tėvai už krosnies šiaudų saują ir paguldė ten Ansą Eželį. Negalėjo motina ir prie savęs jo laikyti – būtų jai krūtinę subadęs. Taip ir gulėjo jis užkrosny aštuonerius metus. Įsiėdė tėvui, tas ir pagalvojo – verčiau jau numirtų. Bet jis nenumirė, o gulėjo sau toliau kaip gulėjęs.
Nemaitintas krūtimi, nelaikytas ant rankų, nekenčiamas – o kaip tai primena vaikų namų mažylius, vėliau visą gyvenimą kenčiančius dėl nesaugaus prieraišumo, dėl nemokėjimo meilę bei dėmesį gauti ar kitiems skleisti. Šiurpuliukai perbėga, kai pamąstai, jog, tyrimų duomenimis, Lietuvoje tėvai per dieną vaikui skiria tik 7 minutes, ir tos pačios, ko gera, ne emociniam bendravimui. Tad ar reikia stebėtis, kad tokie vaikai užsiaugina ežiškus spyglius ir nuo jų kenčia visi aplinkiniai?
Kai Ansui Eželiui suėjo aštuoneri (dabar tai atitiktų mokyklinio amžiaus pradžią), atėjo laikas išleisti jį į žmones, t.y. savą, pažįstamą namų pasaulį praplėsti, praturtinti kiek kitokia patirtimi. Tačiau tėvas gėdijasi savo sūnaus, todėl šis, jausdamasis nereikalingas, paprašo nunešti pakaustyti gaidį, pasiima vamzdį/dūdą ir iškeliauja į girią. Pamąstykime, kaip vertinsime tai, ką šiuo atveju tėvas gali padaryti, kad atsikratytų Anso Eželio, – ogi net kažkokiu būdu paaiškinti kalviui savo keistą, nenormalų norą… pakaustyti gaidį (pabandykime įsivaizduoti, gal net suvaidinti šį epizodą – kiek čia socialinio bendravimo ir psichologinių problemų atsiskleis). Taigi Ansas pasiima dūdą, sėda ant gaidžio ir patraukia į girią. Šiuo atveju giria reiškia atsitolinimą nuo žmonių bendruomenės, o psichoanalizė (kad ir S.Freudas) girią interpretuoja kaip pasąmonės atitikmenį. Į girią Ansas Eželis dar išsivarė kiaules ir asilus, mat ketino juos girioje ganyti. Atjojęs į girią, liepė gaidžiui užnešti į aukštą medį, ten atsisėdo ir ganė asilus ir kiaules, ir sėdėjo daug daug metų, per tą laiką banda išaugo labai didelė, o tėvas apie jį ničnieko nežinojo. Sėdėdamas medyje, jis pūtė savo dūdmaišį ir labai gražiai dūdavo.
Ir atsitiko kartą važiuoti pro šalį karaliui, kuris toje girioje buvo pasiklydęs.
Kaip matome, girioje Ansui puikiai sekasi (gal todėl, kad čia nėra žmonių?), užtat karalius – tai statuso, valdžios ir galios simbolis – kaipmat girioje paklysta, ir ko tada verti visi jo turtai, statusas ir galybė? Ribinė situacija išbando žmogų, parodo jam tikrųjų ir žmonių susikurtųjų vertybių skirtumus. Įkliuvęs į bėdą karalius ne tik šnekasi su Ansu Ežiu, bet ir užrašo jam tą, kas pirmas pasitiks jį sugrįžusį į savo dvarą. Kultūros, o ne natūros pasaulio žmonės jau neteikia žodžiui galios – jie sutartis sutvirtina raštais (pasakose parašo paprastai reikalauja velnias…), deja, ir šių dažnai išsižada (Karalius pagalvojo: „Didelio čia daikto, juk Ansas Eželis nemoka skaityti, galiu parašyti, ką tik noriu.”). Taigi, dažnas žmogus, ypač tas, kurį sugadina jo tariamasis statusas, yra manipuliatorius, kiekvieną situaciją vertinantis tik statuso požiūriu: kas ką įveiks, kas už kurį bus pranašesnis…
Kaip ir turi būti pasakose, pirmoji tėvą sutiko duktė. Išgirdusi, kas tėvui atsitiko, ji pasakė, kad vis tiek nebūtų už ežio ėjusi. Matome, kad karalaitė yra savo aplinkos suformuota asmenybė – ji manosi pati visada lemianti ir valdanti likimą, ji nejaučia už kitą jokios atsakomybės nei rūpesčio.
Šis scenarijus su karaliaus paklydimu pasakoje pakartotas dukart, taip parodant, kad skirtingi elgesio modeliai nulemia skirtingas pasekmes, tik antrasis karalius nesiruošė Anso apgauti, o jį pasitikusi duktė sutiko paklusti aplinkybėms ir daryti taip, kaip lemta…
Kai Ansui nusibodo girioje (akcentuota tai, kad vis dėlto žmogus – sociali būtybė, poreikis būti tarp žmonių jam yra įgimtas), o žmonės vėl jo nepriėmė, nors leido jiems pjauti kiaulių, kiek tik kas panorės (nevykęs bandymas „nusipirkti“ žmonių meilę, dėmesį, dėkingumą), jis išjojo į pirmąją karalystę, bet ten karalius buvo įsakęs: jeigu kartais atjotų kas raitas ant gaidžio ir turėtų su savim dūdmaišį, tai visiems šaudyti jį, mušti ir badyti, kad tik nepatektų į rūmus.
Čia trumpam atsitolinkime nuo Anso Eželio ir pakalbėkime apie karalių. Transerfingo dėsnis sako, kad kiekvienam pasaulis pasirodo tokiu pavidalu, koks buvo „užsakytas“ : ko karalius tikėjosi ir laukė iš Anso, tą ir gavo… Kai Ansas pagrasina padarysiąs galą ir jam, ir jo dukteriai, karalius duoda šiai arklių, karietą, tarnų, pinigų ir kitokio gero ir išleidžia su Ansu.
Vos tik jie pavažiavo galiuką už miesto, Ansas Eželis tuoj nuplėšė jai gražius drabužius ir ėmė savo dygliuotu kailiu ją badyti. Tol badė, kol ji visa apteko kraujais, sakydamas:
– Štai atpildas už jūsų suktybę, eik šalin, aš tavęs nenoriu.
Epizodo prasmė, manau, aiški – santykis su nuotaka (nuplėšė jai gražius drabužius) eina per agresiją, skausmo sukėlimą, pykčio ir neapykantos energiją (ji visa apteko kraujais). Kodėl Ansas taip elgiasi su mergina / moterimi, kuri jam asmeniškai nieko bloga nepadarė – ne ji į bėdą patekusi žadėjo, ne ji sargybą išstatė, ne ji apgaudinėjo? Prisiminkime, kiek Ansas kūdikystėje ir vaikystėje gavo prisiliesti prie moteriškosios energetikos, kiek jis iš motinos gavo meilės, dėmesio, rūpesčio… Nė kiek negavo – ne veltui toliau pasakoje motina nėra nė karto minima – Ansą ji pagimdė – tarsi krosnis iškepė bandelę, o argi dėl to kas nors jaučia emocinį ryšį su krosnimi J? Motina Anso pasaulyje buvo tik fizinis, materialusis, bet ne dvasinis veiksnys. Nesuvoktas pyktis, agresija Anso nukreipiama į kitą moterį – gal tai paaiškintų, kodėl ir šiandieniniame mūsų pasaulyje kai kurie vyrai itin agresyviai elgiasi su moterimis?
Antroje karalystėje viskas vyko kitaip: karalius buvo paliepęs: jeigu pasirodys kas, panašus į Ansą Eželį, atiduoti jam pagarbą, įleisti pro vartus, šaukti „valio” ir atvesti į karaliaus rūmus. Pamačiusi jį, karalaitė išsigando, nes jis iš tikrųjų keistai atrodė, bet pagalvojo, kad nieko jau nebepakeisi, – davė ji žodį tėvui ir reikia tesėti. Todėl maloniai pasveikino Ansą Eželį ir tapo jo žmona, ir gavo jis dabar sėsti kartu prie karaliaus stalo, ji atsisėdo šalia, ir jie valgė ir gėrė.
Kaip šauksi – taip atsilieps, ko iš pasaulio ir žmonių lauksi – tą ir gausi, tas ir atsišauks, juk pasaulis – lyg veidrodis, atspindintis mūsų pačių mintis, jausmus, emocijas. Apskritai pasakų veikėjus galima traktuoti kaip personifikuotas emocijas – nors veikėjai ir išgalvoti, tačiau jų sukeltos emocijos realios. Ansas Eželis šiuo atveju gauna tam tikrą pripažinimo porciją. Psichologas ir mokslininkas Ericas Berne‘as žmonių pripažinimo vienetą pavadino „prisilietimu“ ir tai tapo moksline sąvoka. Prisilietimai gali būti teigiami ir neigiami, tačiau žmogaus gyvenimui jie būtini – štai kodėl Ansas Eželis nebenorėjo (tiksliau – nebegalėjo, tik gal dar šito nesuprato) toliau gyventi miške, jam reikėjo žmonių, reikėjo iš jų prisilietimų, net jei jie ir neigiami, t.y. verčia jaustis blogai. Juk iš troškulio mirštantis žmogus gers net užterštą vandenį… Tačiau iš antrojo karaliaus Ansas gauna teigiamų prisilietimų ir jie ima gydyti sužeistą Anso sielą:
Kai išmušė vienuolika, nuėjo jis į miegamąjį, nusimetė ežio odą ir paliko prie lovos; tada įėjo vyrai, greitai stvėrė odą ir įmetė į ugnį. Ir kai liepsna ją visai prarijo, jis buvo išvaduotas iš burtų ir gulėjo lovoje toks, kaip visi žmonės, tik buvo juodas kaip anglis, lyg apdegęs. Karalius pasiuntė jį pas savo daktarą, tas nuprausė, numazgojo, ištepė brangiais tepalais, ir jis tapo baltas gražus jaunikaitis. Tai pamačiusi, karalaitė apsidžiaugė, kitą rytą jie linksmi atsikėlė, valgė ir gėrė ir dabar jau iškėlė tikras vestuves, o Ansas Eželis gavo iš senojo karaliaus visą karalystę.
Kaip matome, Ansas atsikrato savo ežiškumo, spyglių, tačiau lieka juodas – pažeista siela ne taip greitai pagyja, jai reikia laiko ir vaistų… Kaip vaistas čia minimi brangūs tepalai, o juk tepalas įtrinamas liečiant, glostant J – taigi Ansas gydomas teigiamais prisilietimais. Dabar jau įvyksta tikros vestuvės – pasakose tai simbolizuoja tikrąją brandą, tikrąją iniciaciją. Naujos karalystės gavimas ženklina pasikeitusią Anso asmenybę.
Belieka sudėlioti (kiek tai įmanoma) senojo pasaulio santykius: senasis tėvas jį pripažino, apsidžiaugė ir išvažiavo kartu į jo karalystę. Taigi tėvas pripažįsta Ansą – pasaulis, kuris pasakos pradžioje visada turi trūkumą, dabar atkurtas. Deja, motinai jame vietos nėra – neįmanoma atkurti to, ko niekada nebuvo. Iš tėvo vaikystėje Ansas gavo bent jau neigiamų prisilietimų, iš motinos – nieko.
Pasaka rodo, kaip svarbu jaunam žmogui suprasti ne tik tai, kas jis yra, bet ir tai, kodėl jis toks, kodėl išgyvena vienokius ar kitokius jausmus, kodėl vieni pasaulio dalykai jį glosto, kiti – žeidžia.
Ir dar – pasaka patvirtina, kad:
- Žmonės keičiasi
- Ne viskas, ko labai gyvenime reikia, yra šalia
- Tikslas pasiekiamas per tam tikrą laiką
- Gyvenime visada yra pasirinkimas
