Poema aktuali šiandien savo psichologiniais aspektais. Ir visai nesvarbu, kad literatūros kritikai teigia, jog „Metuose“ matome tik apibendrintą būrų paveikslą. Tai ne visai tiesa – kai žmogus vaizduojamas bendruomenėje ir dar labai nuo tos bendruomenės priklausomas, jos veikiamas – o taip yra poemoje „Metai“, – psichologija mums gali atskleisti kur kas daugiau įdomių dalykų nei literatūros kritika.
PRIČKAUS CHARAKTERIO PSICHOLOGINIAI ASPEKTAI
Donelaičio 300-ųjų metinių proga garbūs mokslininkai vis grįžta prie jo tekstų ir aiškina, kaip juos interpretuoti, pasigirsta beveik griežtų nurodymų Donelaitį suprasti vienaip ar kitaip, pavyzdžiui, tik kaip 17 – 18 a. Mažosios Lietuvos istorinį metraštį ar tik religinę poemą, antraip, sako, mes grįžtume į gūdų sovietmetį ir marksistinį mąstymą…
Tačiau nusiraminkime – Donelaitis yra visų, jis nepriklauso niekam arba lygiai tiek pat jis priklauso garbiems mokslininkams, kiek ir eiliniams nuolatinės kovos už vietą po saule išvargintiems šiuolaikiniams žmonėms ar paaugliško amžiaus moksleiviams, pirmąkart atsiverčiantiems didžiojo poeto poemą „Metai”.
Jei manęs paklaustų, kuo ši poema aktuali šiandien, atsakyčiau paprastai: savo psichologiniais aspektais. Ir visai nesvarbu, kad literatūros kritikai teigia, jog “Metuose” matome tik apibendrintą būrų paveikslą. Tai ne visai tiesa – kai žmogus vaizduojamas bendruomenėje ir dar labai nuo tos bendruomenės priklausomas, jos veikiamas – o taip yra poemoje “Metai”, – psichologija mums gali atskleisti kur kas daugiau įdomių dalykų nei literatūros kritika:
(1)viena, kad kūrinys yra ne tik rašomas, bet jis ir „pasirašo”, t.y. tampa rašančiojo vidinio pasaulio ir vertybių žemėlapiu, tad turime puikią galimybę pažinti K.Donelaičio, kaip XVIII a. žmogaus, psichologiją, (2) antra, kad parodo, jog tiek žmogaus prigimtyje, tiek visuomenėje veikia tam tikri dėsniai, nepriklausomi nuo epochos diktuojamų aplinkybių, (3) trečia, kad šiandienos visuomenėje, ypač pedagogikoje, įvardyti atseit nauji tikslai – karjeros planavimas ir įvaizdžio kūrimas – buvo žinomi jau Donelaičio laikais, ir štai tas dorasis, paprastasis, nemokytas būras Pričkus, užkopęs „-karjeros” laiptais iki šaltyšiaus, t.y. kaimo seniūno, pareigų, labai aiškiai mums tai parodo. Aptarkime Pričkaus charakterio psichologinius aspektus.
STATUSAS
PAREIGOS
Susidaryti veikėjo psichologinį portretą galima iš to,
- ką jis kalba, ką daro, pagal ką vertina kitus žmones,
- antra – kaip jį patį kiti vertina, kaip į jį reaguoja;
- trečia, kiekvieno žmogaus individualų elgesį lemia vyraujantis jo vaidmuo visuomenėje.
Apie pastarąjį pirmiausia ir pakalbėkime.
Objektyvioji socialinio vaidmens dalis vadinama padėtimi, dar kitaip – statusu. Padėtis paprastai būna susijusi su elgesio taisyklėmis, teisėmis ir pareigomis.
Metuose vardais paminėti 49 būrai ir būrės (34 vyrai ir 15 moterų). Pričkų „Pavasario linksmybėse“ pirmą kartą pamini savo kalboje senasis būras Lauras – jis smerkia Milkų, Kasparo tarną, kuris „būrus prastus per kiaulių jovalą laiko“. „Tu, nenaudėli! – sako Lauras, – dėl ko taip iškeli nosį? / <…>/ Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai, / Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?“
Taigi kitiems būrams Pričkus pirmiausia yra ne kaimynas, ne savas būras, o šulcas, šaltyšius– kaimo seniūnas; tai socialinis statusas, kartu – socialinis svoris bendruomenėje, autoritetas. Jo veiksmai būro atžvilgiu laikomi teisėtais ir teisingais (kitu atveju tai būtų tiesiog nederamas elgesys, muštynės). Įdomu, kad Lauro kalboje mes galime atsekti tam tikrą būrų gyvenime matomą hierarchiją, kurią paliudija galimybė… bausti. Pažiūrėkime, kokią vietą šioje hierarchijoje užima Pričkus.
Primindamas Milkui, jo kelią nuo piemenio iki tarno, Lauras kalba ir apie bausmes:
Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,
Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?
Tikt atsimyk, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,
Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,
O moma su ražu supykus mušė per ausį.
263 – 267 eil.
Taigi matome, kad būrų gyvenime vienas iš svarbiausių yra kaimo seniūnas Pričkus. O jau Pričkui per ausį muša vakmistras, šiam – ponas, o visiems lygiai primenamas tik dangiškasis – Dievo teismas – paskutinė ir vienintelė teisinga instancija. Toks hierarchinis žemiškasis auklėjimas laikomas jei ne dorybe, tai pareiga – ne veltui nuolat pabrėžiamos tam tikros Pričkaus pareigos: „kaip šulcui reik”, o Pričkaus, kaip seniūno, kalboje vyrauja įvardis mes, o ne aš.
Įvardis mes Pričkaus kalboje yra nevienaprasmis, bet bet kuriuo atveju tai socialinė kaukė, tai savojo AŠ atsisakymas, tai susiliejimas su didesne bendruomene. Priklausomai nuo situacijos, Pričkus tapatinasi su
- visais žmonėmis, t.y. žmonija,
- arba su būrais,
- arba su tautine bendruomene lietuvninkais (Mes, lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai, / Ponams ir tarnams jų prilygti negalim.)
Seniūno pareigos duoda Pričkui teisę ir net pareigą kitus mokyti, auklėti, o tie apibendrinti pavyzdžiai, tas įvardis „mes“ geriausiai tam tinka, o viską jungia viena – vargo, vargimo – semantika.
Pričkus pratęsia Lauro kalbą. Jos esmė – parodyti, kad nors prigimtis visų vienoda ir gyvenimą visi pradeda vienodai (pasakojimas, kaip Gryta lekia prie upės mažojo ponaičio pridergtų buksvų, t.y. kelnių, skalbti), bet toliau atseit būrams skirtas kitoks kelias nei ponams: pradžioje piemenio skranda, paskui „jau akėčias reik sekinėti”, dar vėliau – rūpintis ne tik savimi, bet ir savo sukurta šeima, kai „jau gyvos randasi lėlės”. Ir nors atrodo, kad Pričkus čia tiesiog filosofuoja, jis iš tikrųjų labai tikslingai kreipia savo kalbą prie to, kad būrai turi dirbti ir nemąstyti apie ponų ir būrų nelygybę.
Apskritai „Metuose“ pasaulis pateikiamas kaip tam tikra taisyklių visuma – poemos veikėjai labai dažnai vartoja įterpinį kaip reik: kaip reik tikriems gaspadoriams; kaip šulcui reik; kas krivūlei reik ir t.t. – taip parodoma, kad tiek žmogus, tiek gamtos padarai turi atlikti tam tikrą paskirtį, kuri yra šio tobulo Dievo sukurto pasaulio tvarkos garantas. Kai kalbame apie „Metų“žmones, šis įterpinys „kaip reik…“ leidžia jiems tarsi pasislėpti už tam tikrų pareigų, paaiškinti savo elgesį, neieškant kitų argumentų.
MANIPULIACIJOS
Šių dienų požiūriu Pričkus vertintinas kaip geras diplomatas ir vadybininkas :), o psichologijos požiūriu jis yra tiesiog neblogas manipuliuotojas. Priminsiu, kad manipuliacija – tai elgesio strategija, kuria bandoma daryti įtaką kito žmogaus elgesiui ir mąstymui.
Būro priedermę vargti ir dirbti Pričkus aiškina kaip pirmųjų žmonių nuodėmės rezultatą (bet „pamiršta“, kad ponai kažkodėl nevargsta kaip būrai), paskui, atrodytų, logiškai paaiškina, kad kaip po žiemos gamtoje randasi šviesesnių dienelių, taip geresnio gyvenimo dienas būras savo darbu turi susikurti pats:
Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete,
Turim jau visaip, kaip taiko Dievs, pasikakyt.
Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,
Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.
Tos vadinamosios protingos šnekos psichologijoje pripažįstamos kaip vienas iš manipuliacijos būdų: paprasti, nemokyti, net ganėtinai primityvūs būrai yra veikiami rėmimusi didžiausiu autoritetu – dieviškąja pasaulio tvarka, Biblijos aiškinimu, juk ne veltui Pričkus nepamiršta pabrėžti, jog jis – „mokyto Bleberio žentas“, vadinasi, net buvimas šalia mokyto daro žmogų už kitus pranašesnį.
Apskritai įsigilinus į „Metuose“ vaizduojamas situacijas atrodo, jog dažniausiai širdingesnis Pričkaus atsivėrimas kitiems yra, šiuolaikinės psichologijos požiūriu, paprasčiausia manipuliacija, pavyzdžiui, vienas iš manipuliacijos būdų yra meilumas, kurio tikslas – užsitarnauti palankumą, užmigdyti kitų budrumą. Štai „Vasaros darbuose“ Pričkus, rodos, maloniai sveikina svietelį margą ir žmones, sulaukusius vasarą mielą, bet iš tikrųjų pasakotojas nurodo kitus, ne tokius šventiškus Pričkaus tikslus: „Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams / Ir, kas reik atlikt, pamokydams sveikino Pričkus.“ O ir tolesnė Pričkaus kalba labiau primena tikslingą moralą, o ne sveikinimą:
Rods, sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,
Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.
„Žiemos rūpesčiuose“ Pričkus, smarkiai bardamas būrus dėl visokių nedorybių, iš pradžių juos pavaišina tabaku. Šis epizodas įdomus dar keliais psichologiniais aspektais, tad panagrinėkime jį išsamiau:
„Rods, – tarė Pričkus, su tabaku būrus pavitodams
Ir, kaip būdas jo, žnairioms į Kubą žiūrėdams, –
<…>
Aš, šaltyšius, aš mokyto Bleberio žentas,
Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams.
Įdomu,kad visa ta įžanga apie klastas iš esmės yra noras išbarti būrus už tai, kad jie „vos į baudžiavą slenka / Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja”. Pričkus labai vaizdžiai, tiesiog šaržuodamas piešia tokį būrų tingumo paveikslą:
Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,
Pasakas ir niekus visokius užneša draugui,
O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką
Ar uždegt ugnies į pintį skilia vėpsodams;
O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias.
Anot Pričkaus, tingumas, kaip nuodėmė, prišaukia kitas nuodėmes:
<…>
Ir brangvynio būriškai prisiriję, būrai
Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta
Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro.
Viens apbranyjęs liesininką giriasi šelmis,
O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas.
[ branyti – sukčiauti; liesininkas – girininkas; vartas – miško sargas; smirdas – nevidonas]
Tačiau užtenka Enskiui priminti, kad pats Pričkus, kol dar šaltyšiumi nebuvo, vogdavo mišką: <…> kieksyk su mumis tamsoj į girę nučiuožęs / Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius! / Ale, beje, tu vis kytriai prisivogti mokėjai; /Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė (ŽL 175 – 178 eil.),- ir Pričkus net šaukti pagauna:
Jaugi gana, kaimynai! <…>
Kas krivūlei reik, išmanomai pasisakėm;
Bet kas žiemai dar reikės, trumpai pasakykim, –
ir toliau ima kalbėti apie ugnį ir jos keliamus pavojus J. Matome, kaip naudodamasis savo, kaip seniūno, padėtimi Pričkus greit nukreipia jam nepalankią kalbą kita tema. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad visi Pričkaus gąsdinimai ir pavyzdžiai nukreipti viena linkme – turi įtikinti būrą, kad bet koks įstatymų, įsakymų, pamokymų, nurodymų nesilaikymas gresia bausme – jei ne žemiškąja, tai dangiškąja. Vogsi mišką – nutvers vartai, t.y. miško sargai, tingėsi baudžiavą atlikti – gausi lazdų; netaupiai gyvensi – pavasarį jau maisto neturėsi, neatsargiai su ugnimi elgsies – supleškinsi namus ir ubagais išeisi… Taip primindamas bausmes ir pasekmes Pričkus bando užsitikrinti, kad visi jo paliepimai ir raginimai bus priimti rimtai.
Naudodamasis išskirtine savo situacija Pričkus nevengia hiperbolizuoti vaizdų, bėdų ir pavojų, kurių būrai tiesiogiai negali matyti ir įvertinti – juk paprasto būro niekas į dvarą neįleidžia J. Štai kodėl Pričkus gali visu baisumu piešti „poniškas“ ligas ir taip skatinti būrus paklusti savajai, atseit geresnei už ponų, lemčiai:
Čia viens, rėkdams durnai, su podagra pjaujas,
O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.
Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?
Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?
Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus,
Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis,-
arba pasakoti baisumus apie poniškus valgius, kaip Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą, / O kitsai, su nagais draskydamas ištisą zuikį, / Kirmėlių gyvus lizdus iš vėdaro krapštė; / Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs, / Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų.
Gąsdinimas, kaip manipuliacijos būdas, psichologų minimas kaip dažniausiai naudojamas.
ORUMAS
Ar svarbus Pričkui jo autoritetas, jo pareigos? O gal užtenka jaustis savam tarp savų, būru? Ne, Pričkus net ir tada, kai kalba AŠ vardu, pabrėžia savo pareigas ir su pareigomis susijusius darbus: „Aš, šaltyšius, aš, mokyto Bleberio žentas“. Asmeninis Pričkaus gyvenimas mums lieka mažai žinomas. Ne veltui literatūros tyrinėtojai kalba, kad „Metuose” nėra individualizuotų veikėjų paveikslų, tik apibendrinti tipai. Tačiau visiškai su tuo sutikti negalima, nes veikėjai vienaip ar kitaip „išsiduoda”. Pavyzdžiui:
Kai ilga ir protinga, pilna analogijų ir nuorodų į Bibliją Pričkaus kalba, skatinanti būrus sąmoningai ruoštis į darbą – atlikti baudžiavos prievolę, – nepaveikia Slunkiaus, dar daugiau – Slunkius randa neatremiamų argumentų savo tingėjimui pateisinti, Pričkus supyksta; supyksta ne kaip paprastas būras, eilinis žmogus, o kaip šulcas, kaimo seniūnas – mat kitiems matant ir girdint žemesnio statuso žmogus išdrįso atvirai jam pasipriešinti, neklausyti. Antra – Slunkiaus kalboje tikrai labai daug tiesos – vėliau netiesiogiai Pričkus ir pats tai pripažins, kai skųsis savo senysta ir lygins savo dalią su arklio dalia; o juk už teisybę pykstama labiausiai, ji labiausiai žeidžia. Tokioj situacijoj Pričkus praranda savikontrolę, nes užgauta jo, kaip kaimo seniūno, garbė ir sumenkintas autoritetas, tad ima grasinti bei „šūdžiuotis”:
„Eik, – tarė, – šūdvabali! Kur šūdvabaliai pasilinksmin.
Juk tu jau su savo namais, kasmet šūdinėdams,
Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.“
Dar daugiau – Slunkius irgi kalba apibendrinimais, o šiuolaikinės debatų teorijos požiūriu jo argumentai yra svarūs ir neatremiami – taigi Slunkius iš esmės naudojasi Pričkaus mėgstamais poveikio klausytojams būdais, tik naudojasi daug sėkmingiau nei tai daro pats Pričkus. Seniūną tai, žinoma, pykdo.
ĮVAIZDIS
Matome paradoksalią situaciją: kai kalbama apie kitus, pavyzdžiui, Milkų, Kasparo tarną, Pričkus mano, jog negerai didžiuotis statusu, iš aukšto žiūrėti į kitus, bet pats sau šios taisyklės netaiko 🙂 Pričkų erzina ir pykdo būrai, su pašaipa žiūrintys į jo susireikšminimą:
Tu, žioply Merčiuk! Dėl ko juokies išsišiepęs?
Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis?
482 – 483 eil
Dar daugiau – rūpindamasis tik savo pareiga – varyti būrus į darbą, Pričkus nenori klausytis jų skundų dėl gyvenimo neteisingumo, dėl ponų elgesio, dėl išnaudojimo – į tokius skundus jis atsako juos nuvertindamas („Eik, žioply! Juk tu kasmets dėl ėdesių skundies. / Kas tau kalts? <…>“ 568 – 569 eil), pabrėždamas, kad visos problemos kyla tik dėl pačių būrų neteisingo elgesio:
<…>Kam vis, sulaukęs rudenį riebų,
Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą,
Kad prieš Mertyną tikt vos paršiuks pasiliekti?
569 – 573 eil.
Arba:
Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą
Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;
O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,
Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį.
ŽL 161 – 164 eil.
Kai būrai vis dar verkia pernai mirusio gerojo pono, Pričkus jiems nepritaria, juos ironizuoja, nes jam, kaip šulcui, svarbiausia, jog būrai skubėtų į darbą, atliktų savo priedermes, o jų jausmai yra antraeilis dalykas.
Pačiam Pričkui ne tiek svarbu, ką ponai iš tikrųjų apie jį mano, kaip su juo elgiasi, kiek tai, kokį santykį su šaltyšiumi jie demonstruoja būrų akivaizdoje: Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaukė / Ir, kad urdelį n‘ištaisiau, tuo mušė per ausį, / Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo. / Rods tai kiauliškas maniers ir didelė gėda, / Ypačiai kad dėl to baudžiauninks pradeda juoktis, / O paskui šaltyšiaus visai nesibijo / Ir jį spjaudydams per paiką kumelį laiko. Matome, kad nors tokį pono elgesį Pričkus įvertina kaip kiaulišką būdą, manierą, bet gėdą priskiria sau, kaip šaltyšiui, o ne ponui. Neturintis autoriteto šaltyšius negali gerai atlikti savo pareigų – Pričkus jau minėjo, kad tada jo žmonės nesibijo, net „ir vaikpalaikiai jau <…> išsišiept pasidrąsin“, baudžiauninkai iš jo juokias, o nenaudėlis Slunkius apskritai snarglium seniūną apšaukia ir dar pagrasina: „Štai gausi per ausį!” Štai kodėl autoriteto menkinimas kitų akivaizdoje Pričkui yra skaudesnis už visas fizines kančias:
Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,
Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,
Tai bent dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.
Taigi akivaizdžiai matome, Pričkui jo pareigos svarbesnės už asmeninį gyvenimą, asmeninę laimę – apie tuos dalykus jis beveik nekalba. Pričkui socialinė kaukė, socialinis statusas, arba vaidmuo, tampa tikrojo AŠ pakaitu.
VIETOJ APIBENDRINIMO
Ko galime pasimokyti iš Pričkaus ir apskritai “Metų”? Pirmiausia – nesusireikšminimo. Tai vienintelis būdas gyventi ir būti laimingiems, nes daugelis šiuolaikinių psichologų ir net psichiatrų pripažįsta: nelaimingus mus daro troškimai. Troškimas reiškia, kad esame nepatenkinti dabartine situacija ir trokštame, siekiame kažko kito. Troškimas kartu su savimi dažnai atveda pavydą ir pyktį. Donelaitis teigia, kad pasaulis nuo pat sukūrimo buvo tobulas ir nieko jame keisti nereikia, reikia tik vykdyti Dievo skirtą dalią, arba uždavinį.
Antra, žmogus savo prigimtimi, savo esme nesikeičia: būdamas sociali būtybė jis tarsi susidvejina į tikrąjį AŠ ir parodomąjį AŠ, kitaip dar vadinamą įvaizdžiu. Įvaizdis arba statusas stipriai paveikia žmogaus charakterį ir saviraišką, net pats žmogus dažnai pradeda nebeskirti, kur jo tikrasis AŠ, o kur tik socialinė kaukė.
Trečia, visuomenė, bendruomenė visuomet veikia pagal tam tikrus nerašytus dėsnius, kurie labai stipriai koreguoja atskiro individo pasirinkimo laisvę – pasirindamas ne tai, kas reik, individas tampa atskirtuoju, nepritapėliu, smerkiamuoju ar net baudžiamuoju. Tačiau, kita vertus, bet kokia valdžia gadina žmogų – jis tampa dviveidis – vienus reikalavimus taiko sau, kitus – pavaldiniams.
