Kodėl interpretaciją remiasi analize? Todėl, kad mokiniai dažnai suformuluoja savo įžvalgas, bet nemoka jų pagrįsti tekstu.
Kartais skaitant kūrinį ar ištrauką, jaučiama, jog išsiskiria viena, dvi ar trys pagrindinės meninio teksto struktūros. Reikėtų pasirinkti dominuojantį aspektą ar aspektus, kuriems paklūsta likusieji elementai. Šiuo atveju iš viso teksto (iš)renkami reikšminiai žodžiai ir grupuojami pagal pasirinktą(-us) aspektą(-us), o po to aptariami, interpretuojami, siejami su kontekstu. Dominuojantys analizės aspektai gali būti įvairūs: žanras, meninė kalba, tematika, problematika, vertybių sistema ir kt., bet dažniausiai ryškinamas vaizduojamo pasaulio modelis (erdvė, laikas, veikėjo/ lyrinio „aš“ situacija).
Tokiu atveju tekstas padalijamas į smulkesnes ištraukėles – segmentus, kurie dažniausiai skiriasi savo tematika. Chronologinė tų tekstų analizė bei interpretacija ir atskleidžia viso kūrinio (ištraukos) meninio pasaulio gelmę. Jei analizuojamas tekstas įkūnija priešybes: jų suvokimas ir aptarimas leis suvokti meninio pasaulio prieštaringumą, dinamiką. Tuomet siūlyčiau sudaryti priešybių (opozicijų) semantinius laukus.
