Buvusios mokinės Godos rašinys man įdomus tuo, kad ji literatūriniame rašinyje nevengė vertinimo, savos nuomonės išsakymo, kuris, atrodytų, labiau būdingas samprotaujamajam rašiniui (juos dažniau ir rašė). Manyčiau, kad literatūrinis rašinys nuo to tik laimi: esminiai prasmės akcentai neiškraipyti, bet atsiranda individualus santykis su kūriniais ir daug įdomiau skaityti.
Pradžioje siūlyčiau paanalizuoti su mokiniais temos žemėlapį (kol kas temos plėtojimo strategijų panaudojimą, rašinio planavimą mokiniai laiko pertekliniu darbu), paskui skaityti patį rašinį. Jį analizuoti galima dviem aspektais: gebėjimų bei temos plėtojimo, analizavimo, interpretavimo, dėmesio raiškai, struktūros, konteksto bei pačios rašančiosios stiliaus kriterijais.
Įžanga, pirmoji dėstymo pastraipa (joje mėlynu šriftu išskirti vertinamieji žodžiai) ir išvados išanalizuotos gebėjimų požiūriu, antra dėstymo pastraipa palikta savarankiškam darbui ir pasirinkimui.
