Mokyklos gyvena nuotolinio mokymosi ritmu ir joms greitu laiku negresia sugrįžti į kitokį. Bent jau pagrindinėms ir gimnazijos klasėms. Virtualioje erdvėje sklando įvairių nuomonių, bet aišku viena – kaip mes besugalvotume reguliuoti srautus, neišleisti / išleisti per pertraukas vaikus iš kabinetų – visa tai kaip pleistras, kai yra atviras lūžis. Todėl nuotolinis kol kas vienintelė išeitis.
Tačiau visuomenėje vis netyla diskusijos apie tai, ar deramai mokytojai veda pamokas, ar tik šita karta nebus prarastoji, nes nieko neišmoks, ar tėveliai, padedantys vaikams, verti mokytojų algų, ar išvis tie mokytojai ką nors veikia ir t.t.
