Šiuo metu šalyje galima pasijausti tarsi tarpušvenčiu: vienas rinkimų etapas su savo pažadais, pasažais ir viražais baigėsi, kitas dar tik prasideda. Šiuo metu kaip po gero baliaus vieni džiaugiasi (ne)tikėta sėkme ir dalija pažadus ateičiai, kiti ieško, su kuo čia užšventus kitame etape (gal ir ketverius metus), treti jaučia sunkokas „pagirias“ ir bando apkaltinti netikusią aplinką arba bent jau sukrapštyti centų atsigaivaliojimui.
Visa tai vyksta stiprėjančių grėsmių ir vis tarpusavyje įsiplieskiančių konfliktų kontekste: pagaliau apie sudėtingą situaciją ir deficitinį biudžetą prakalbęs ministras visai nedera prie 13 pensijos pažadų ir žarstomų dovanų, vienos kairiosios partijos pirmininko ėjimas takeliais, kuriuos jau seniai išmindžiojo ir priteršė bebrai, sukėlė kitų narių ir rinkėjų pasipiktinimą, kažkieno giminaičio neatsargūs įrašai viešojoje erdvėje privertė kalbėti nepatogiomis temomis, kurių iki tol apdairiai buvo galima vengti.
