Sakoma, kad po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Gal tuo vadovaudamiesi švietimo valdininkai ir inicijuoja visokias permainas. O gal pareina įvairūs projektai, o su jais ir pinigų srautai, kuriuos reikia greitai greitai įsisavinti. O gal iš tiesų ateina užsakymas ,,iš viršaus“ – LAIKAS. PRADEDATE. Tik tada reikėtų išsiaiškinti, kas tas ,,viršus“, nes panašu, kad tai ne kas ketverius metus besikeičianti politinė valdžia.
„Kiekvienas mokinys užrašo ant atskiro lapelio, kas jam kelia mokymosi baimę ir įdeda į dėžutę – „karstelį“. Tada mokiniai kuria antkapinį paminklą savo baimei. Ant paminklo turi būti epitafija, tai yra antkapio įrašas mirusiojo garbei. Baigiantis pamokai einame į lauką ir palaidojame dėžutę su mūsų didžiosiomis baimėmis.
Mokslo metų pabaigoje tas baimes galima išsikasti ir peržiūrėti. Lapelius – baimes galiausiai sudeginame. Kiekvienas mokinys, mesdamas į lauželį savo „baimę“ taria ir atsisveikinimo žodį. Mokytojas, žinoma, tai daro pirmas“, – taip dar prieš trejus metus Nacionalinės švietimo agentūros specialistai rekomendavo šalies mokyklų pedagogams mokyti vaikus lietuvių kalbos. Rezultatas toks, kad ši disciplina kelia daugiausia baimių tiek progimnazistams, tiek abiturientams.
Bet panašių didaktikos perlų rastume ir kitų disciplinų mokyme.
Laimei, jau yra baigta rengti nauja pagrindinio ugdymo dalykų programa. Ji turėtų būti išmėginama vadinamose pilotinėse mokyklose jau nuo rudens. Bet, ar tikrai galime džiūgauti, kad naujoji programa išties kels mokinių ūpą ir motyvaciją mokytis? Ar ši programa tikrai atliepia XXI a. vaiko ugdymo poreikius?
Laidoje dalyvauja: Mindaugas Grigaitis, Kauno jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas ir Rytas Šalna, Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas.
Visą laidą klausykite: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000144769/desimt-balu-ar-ir-toliau-mokysime-vaikus-akademinius-sunkumus-deti-i-grabus-laidoti-mokyklos-kieme-o-pavasari-iskasus-sudeginti
Šis pavasaris skverbiasi šalčiu ne tik dėl retokai pasirodančios saulės. Šis pavasaris punktyrais veda ribas tarp visai kitokiu principu vykstančio susiskaldymo. Visuomenėje ribos brėžiamos ne tik įprastu gyvenamosios vietos (miestiečiai/kaimiečiai), politinių pažiūrų valstiečiai/landsbergininkai/darbiečiai…), profesijų (verslininkai/mokytojai/menininkai…) pagrindu, bet ir visiškai nauju, padiktuotu šių dienų realijų: vakcinininkai/antivakseriai, stambulininkai/antistambulininkai, karantino besilaikantys/antikarantininkai, jakubauskininkai/jurkutininkai, zingerininkai (?) ir t.t..
Nacionalinė švietimo agentūra parengė lietuvių kalbos ir literatūros baigiamųjų darbų vertinimo gaires, skirtas lietuvių kalbos ir literatūros brandos – valstybinio ir mokyklinio – egzamino rašiniams vertinti. Siekiant vienodo požiūrio į rašinių vertinimą, siūloma jomis remtis vertinant ir dalyko pagrindinio ugdymo pasiekimo rašinius.
Lietuvių kalbos ir literatūros baigiamųjų darbų vertinimo gaires pristatė Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Stebėsenos ir vertinimo departamento Pasiekimų patikrinimo užduočių skyriaus vedėja dr. Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, komentavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės Irena Kanišauskaitė ir Daiva Stukienė.
Konsultaciją galite peržiūrėti https://www.facebook.com/nsa.smm
„Kalbos vartojimo ugdymo turinys kai kuriose klasėse glumina savo apimtimis – ten ne mokytojo reikės, o chirurgo, kuris nuimtų skalpą ir sugrūstų visą informaciją į galvą – kitaip tikrai nieko nespėsime, lėksime per temas su vėjeliu“, – apie gimtosios lietuvių kalbos mokymą sako Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Lilija Bručkiene
Mergina, gavusi 5 šimtukus iš skirtingų disciplinų per valstybinių brandos egzaminų (VBE) sesiją, už lietuvių kalbą tegavo 86 balus ir neįstojo į norimą užsienio universitetą, reikalavusį gimtosios kalbos egzaminą išlaikyti ne mažesniu balu nei 90.
Jaunųjų filologų konkursų laureatė, kalbų olimpiadų prizininkė negavo diplomo su pagyrimu, nes už lietuvių kalbos ir literatūros VBE net ir po apeliacijos tegavo 85 balus, nors už tris kitus egzaminus gavo 3 šimtukus.
Bet abiturientas, neperskaitęs nė vienos knygos ir nė vieno programinio kūrinio, surinko 65 ar net visus 86 balus. Tai ne fantazijos, tai realybė.
Štai, kaip vasario pradžioje paskelbė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, net 42 proc. pernai metų abiturientų (metiniame trimestre turėjusių nuo 6 iki 8 balų) per lietuvių kalbos ir literatūros VBE surinko nuo 86 iki 100 balų, o 21 proc. abiturientų (kurių lietuvių kalbos ir literatūros žinios bei gebėjimai buvo įvertinti 9-10 balų) tegavo nuo 36 iki 85 balų už šį valstybinį egzaminą.
Kodėl taip nutinka? Ar mokytojai vertina mokinius neobjektyviai, ar mokiniai negeba valdyti streso, ar dar yra kitų priežasčių, kurių mes nematome? Kodėl mokslingi, pažangūs abiturientai išlaiko lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą prasčiau nei abiturientai, skersakiuojantys į lietuvių kalbą ir literatūrą bei neskaitantys knygų? Kur ir kodėl pažangieji susimauna per egzaminą? Ko jiems nepasako egzaminų organizatoriai ir į ką turėtų krypti lietuvių kalbos ir literatūros VBE užduotyse abiturientų akys?
Laidoje dalyvauja: Regina Dilienė, Marijampolės Rygiškių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja bei Nijolė Bartašiūnienė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Ved. Jonė Kučinskaitė
Apie nuotolinio mokymo sukeltas problemas, didžiausius iššūkius, kokios pagalbos sulaukė mokytojai staiga pasikeitus ugdymo procesui kalbamės su Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Lilija Bručkiene.
Mokyklos gyvena nuotolinio mokymosi ritmu ir joms greitu laiku negresia sugrįžti į kitokį. Bent jau pagrindinėms ir gimnazijos klasėms. Virtualioje erdvėje sklando įvairių nuomonių, bet aišku viena – kaip mes besugalvotume reguliuoti srautus, neišleisti / išleisti per pertraukas vaikus iš kabinetų – visa tai kaip pleistras, kai yra atviras lūžis. Todėl nuotolinis kol kas vienintelė išeitis.
Tačiau visuomenėje vis netyla diskusijos apie tai, ar deramai mokytojai veda pamokas, ar tik šita karta nebus prarastoji, nes nieko neišmoks, ar tėveliai, padedantys vaikams, verti mokytojų algų, ar išvis tie mokytojai ką nors veikia ir t.t.
Dabar atnaujinamos visų dalykų mokymo mokykloje programos. Bene daugiausia diskusijų kyla, kokia turi būti lietuvių kalbos ir literatūros programa. Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui. Susiklosčiusi situacija primena estetiniuose posūkiuose vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik dabar nesiginčijama, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar, dar blogiau, pasidavus ambicijoms įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.
Nors dėl nusivylimo švietimo sistema ir konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje. Tikimės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.
Gerbiami kolegos lituanistai,
Telšių Žemaitės gimnazija, kaip ir visa Lietuva, birželio mėnesį minės poeto Vytauto Mačernio 100-ąsias gimimo metines. Kviečiame Jūsų mokinius dalyvauti trumpųjų fotonovelių konkurse „Mėlyno sapno svajinga šalis“ pagal poeto „Metų“ sonetus.
Jums gali būti naudinga ši medžiaga: Vaizdo ir teksto koegzistencija | Diena.lt
arba RAŠYTOJAI.LT – Literatūros Kultūros Platforma (rasytojai.lt)
Naujausi Komentarai