Šis pavasaris skverbiasi šalčiu ne tik dėl retokai pasirodančios saulės. Šis pavasaris punktyrais veda ribas tarp visai kitokiu principu vykstančio susiskaldymo. Visuomenėje ribos brėžiamos ne tik įprastu gyvenamosios vietos (miestiečiai/kaimiečiai), politinių pažiūrų valstiečiai/landsbergininkai/darbiečiai…), profesijų (verslininkai/mokytojai/menininkai…) pagrindu, bet ir visiškai nauju, padiktuotu šių dienų realijų: vakcinininkai/antivakseriai, stambulininkai/antistambulininkai, karantino besilaikantys/antikarantininkai, jakubauskininkai/jurkutininkai, zingerininkai (?) ir t.t..
Šis pavasaris skverbiasi šalčiu ne tik dėl retokai pasirodančios saulės. Šis pavasaris punktyrais veda ribas tarp visai kitokiu principu vykstančio susiskaldymo. Visuomenėje ribos brėžiamos ne tik įprastu gyvenamosios vietos (miestiečiai/kaimiečiai), politinių pažiūrų valstiečiai/landsbergininkai/darbiečiai…), profesijų (verslininkai/mokytojai/menininkai…) pagrindu, bet ir visiškai nauju, padiktuotu šių dienų realijų: vakcinininkai/antivakseriai, stambulininkai/antistambulininkai, karantino besilaikantys/antikarantininkai, jakubauskininkai/jurkutininkai, zingerininkai (?) ir t.t..
„Kalbos vartojimo ugdymo turinys kai kuriose klasėse glumina savo apimtimis – ten ne mokytojo reikės, o chirurgo, kuris nuimtų skalpą ir sugrūstų visą informaciją į galvą – kitaip tikrai nieko nespėsime, lėksime per temas su vėjeliu“, – apie gimtosios lietuvių kalbos mokymą sako Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Lilija Bručkiene
Mokyklos gyvena nuotolinio mokymosi ritmu ir joms greitu laiku negresia sugrįžti į kitokį. Bent jau pagrindinėms ir gimnazijos klasėms. Virtualioje erdvėje sklando įvairių nuomonių, bet aišku viena – kaip mes besugalvotume reguliuoti srautus, neišleisti / išleisti per pertraukas vaikus iš kabinetų – visa tai kaip pleistras, kai yra atviras lūžis. Todėl nuotolinis kol kas vienintelė išeitis.
Tačiau visuomenėje vis netyla diskusijos apie tai, ar deramai mokytojai veda pamokas, ar tik šita karta nebus prarastoji, nes nieko neišmoks, ar tėveliai, padedantys vaikams, verti mokytojų algų, ar išvis tie mokytojai ką nors veikia ir t.t.
„Ar ministrė bus tas lyderis, kuris pradės keisti / mažinti drakono galvas, mokys jas susikalbėti ir derinti sprendimus?
Nuo pavasario (o gal dešimtmečius) besiklostanti situacija parodė – naivu tikėtis pokyčių, kai pati šimtagalvio prigimtis ir darbo įgūdžiai tam prieštarauja. Todėl straipsnio pradžioje (jeigu jį kas prisimena ir ištvėrė iki pabaigos) ir palinkėjau drąsos, nugalinčios savisaugos instinktą – manau, kad mažiausiai kokios 95 galvos tikrai prieštaraus pokyčiams…
Gal kam pritrūko idėjų, ką Jums ar draugams galėtų padovanoti šios šventės?
Be 5 minučių prestižinė“ – taip pavadinta aktyvios klaipėdietės, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, itin aktyviai mokytojų streike dalyvavusios Lilijos Bručkienės knyga. Moteris atstovavo Klaipėdos pedagogams sostinėje ir tris savaites gyveno ministerijoje. Puikiai pamena, kaip pažadėjusi vyrui sugrįžti trečiadienio vėlų vakarą ji ir sugrįžo trečiadienį, tik po trijų savaičių. Ministerijoje mokytojai miegojo mokinių atvežtuose miegmaišiuose, dėvėjo geradarių padovanotas šlepetes, valgė palaikiusių streiką žmonių atneštą maistą. Mokytojos patirtis bei švietimo reformų peripetijos nugulė knygoje.
Visą interviu su autore apie knygą skaitykite https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/knygoje-intriguojanciu-pavadinimu-l-bruckiene-sugulde-mokytoju-streiko-peripetijas-tokio-etapo-daugiau-nebus-56-1363524
Įsigyti knygą galite https://www.patogupirkti.lt/knyga/be-5-minuciu-prestizine.html
Straipsnių ciklas, kuriame išryškėja ne tik skirtingas požiūris į literatūros vaidmenį jauno žmogaus gyvenime, bet ir į patį mokytoją, jo teisę turėti šiuolaikiniu mokslu grindžiamą nuomonę, būti savarankiškam ir kūrybiškam. Tikrai visai jau nedaug, Lilijos Bručkienės žodžiais tariant, beliko iki prestižinės.
Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1249590/ka-vaikai-skaitys-per-lietuviu-kalbos-pamokas-programos-autoriai-nori-ugdyti-mastyma-kritikai-sako-kad-augs-mankurtai
Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1263339/lietuviu-literaturos-programa-iziebe-konflikta-priekaistauja-del-skubos-vienakrypcio-moterisko-poziurio-neaiskiu-tikslu
Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1265960/indre-bruckute-5-minutes-spiegimo-is-siaubo-perskaicius-kuolio-mintis
Šiuo metu šalyje galima pasijausti tarsi tarpušvenčiu: vienas rinkimų etapas su savo pažadais, pasažais ir viražais baigėsi, kitas dar tik prasideda. Šiuo metu kaip po gero baliaus vieni džiaugiasi (ne)tikėta sėkme ir dalija pažadus ateičiai, kiti ieško, su kuo čia užšventus kitame etape (gal ir ketverius metus), treti jaučia sunkokas „pagirias“ ir bando apkaltinti netikusią aplinką arba bent jau sukrapštyti centų atsigaivaliojimui.
Visa tai vyksta stiprėjančių grėsmių ir vis tarpusavyje įsiplieskiančių konfliktų kontekste: pagaliau apie sudėtingą situaciją ir deficitinį biudžetą prakalbęs ministras visai nedera prie 13 pensijos pažadų ir žarstomų dovanų, vienos kairiosios partijos pirmininko ėjimas takeliais, kuriuos jau seniai išmindžiojo ir priteršė bebrai, sukėlė kitų narių ir rinkėjų pasipiktinimą, kažkieno giminaičio neatsargūs įrašai viešojoje erdvėje privertė kalbėti nepatogiomis temomis, kurių iki tol apdairiai buvo galima vengti.
Rugsėjis mokyklose jau eina į pabaigą. Ir norisi džiugiai sušukti tik viena – išgyvenome ir neužsidarėme. Tiesa, ne visi. Ir turbūt visai ne todėl, kad bandėme reguliuoti srautus (kiek tai išvis įmanoma, pavyzdžiui, didelėse miesto mokykloje), kad „išlaikėme“ atstumus tarp vaikų (klasėse, kuriose mokoma 30 vaikų?), ne todėl, kad buvo (tikrai buvo) padėta dezinfekcinių priemonių, o koridoriuose vaikai vaikščiojo su kaukėmis, mokytojai ir pamokose arba su skydeliais, arba su kaukėmis… Išgyvenome, nes pasisekė, kad į mokyklą neatėjo nė vienas užsikrėtęs COVID-19. Tiesiog… Kitiems pasisekė mažiau.