All Posts By

Administratorius

Testas – Ideti straipsnius cia

By Projektas No Comments

Šis pavasaris skverbiasi šalčiu ne tik dėl retokai pasirodančios saulės. Šis pavasaris punktyrais veda ribas tarp visai kitokiu principu vykstančio susiskaldymo. Visuomenėje ribos brėžiamos ne tik įprastu gyvenamosios vietos (miestiečiai/kaimiečiai), politinių pažiūrų valstiečiai/landsbergininkai/darbiečiai…), profesijų (verslininkai/mokytojai/menininkai…) pagrindu, bet ir visiškai nauju, padiktuotu šių dienų realijų: vakcinininkai/antivakseriai, stambulininkai/antistambulininkai, karantino besilaikantys/antikarantininkai, jakubauskininkai/jurkutininkai, zingerininkai (?) ir t.t..

Skaityti daugiau:  https://l.facebook.com/l.php?u=https%3A%2F%2Fwww.lrt.lt%2Fnaujienos%2Fnuomones%2F3%2F1386336%2Flilija-bruckiene-kaip-surasti-svietimo-kulgrindas-tik-per-kesus-sokinejant&h=AT3N8SS_GZWfaUgIYHT1gZxWhCShxvUOtRdolB_UrGRtzfwHqfYPo3Ble9FuTrrmzUmSymOCXRno5eX1JEcP_4dfOm1XWiItmRKiqvzgXdikUCRht4Tnss27Ii3ELAqWxLPQ&s=1

Pasidalinti puslapiu:

Lilija Bručkienė. Be penkių minučių prestižinė

By Straipsniai ir aktualijos No Comments

Gal kam pritrūko idėjų, ką Jums ar draugams galėtų padovanoti šios šventės? 

Be 5 minučių prestižinė“ – taip pavadinta aktyvios klaipėdietės, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, itin aktyviai mokytojų streike dalyvavusios Lilijos Bručkienės knyga. Moteris atstovavo Klaipėdos pedagogams sostinėje ir tris savaites gyveno ministerijoje. Puikiai pamena, kaip pažadėjusi vyrui sugrįžti trečiadienio vėlų vakarą ji ir sugrįžo trečiadienį, tik po trijų savaičių. Ministerijoje mokytojai miegojo mokinių atvežtuose miegmaišiuose, dėvėjo geradarių padovanotas šlepetes, valgė palaikiusių streiką žmonių atneštą maistą. Mokytojos patirtis bei švietimo reformų peripetijos nugulė knygoje.

Visą interviu su autore apie knygą skaitykite https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/knygoje-intriguojanciu-pavadinimu-l-bruckiene-sugulde-mokytoju-streiko-peripetijas-tokio-etapo-daugiau-nebus-56-1363524

Įsigyti knygą galite https://www.patogupirkti.lt/knyga/be-5-minuciu-prestizine.html

Pasidalinti puslapiu:

Mąstymo žemėlapių panaudojimas lietuvių kalbos pamokose – Nijolė Bartašiūnienė

By Metodinis kampelis No Comments

Kai kurių Lietuvos mokyklų mokytojai per pamokas naudojasi mąstymo žemėlapiais. Trumpai pristatysiu juos ir pateiksiu pavyzdžių, kaip juos galima panaudoti. Labiausiai jie tinkami struktūruoti surinktą informaciją, suprasti, kas didžiuliame informacijos sraute (tekste) yra svarbiausia.

Mąstymo žemėlapių sudarymas – pakankamai efektyvios mokymosi strategijos, leidžiančios susisteminti medžiagą, aiškiai ją išdėstyti, palengvinti įsiminimą. Aišku, išrinkti iš teksto reikalingą informaciją ir ją struktūruoti yra žemesniojo lygio mąstymo reikalaujantis gebėjimas, tačiau tolimesnis darbas su šia informaciją, pvz., lyginimas, detalesnis aplinkybių tyrimas, išvadų darymas, siejimas su kontekstu ir pan. leis pereiti į aukštesnį gebėjimų lygį. Jūsų tikslas bus pasiektas, jei mokiniai užduočiai atlikti savarankiškai pasirinktų tinkamiausią mąstymo žemėlapį.

Patirtis rodo, kad vis tiek atsiranda mokinių, kurie ir toliau savo užrašuose nori naudotis nuoseklaus, rišalus teksto konspektu nei žemėlapiais, tuomet reikėtų paieškoti argumentų ir įrodyti šių strategijų įvaldymo būtinumą J.

Iš visų pateiktų 8 mąstymo žemėlapių asmeniškai man mažiausiai naudingas paskutinis – tilto žemėlapis, nes analogijai kurti naudojuosi kita strategija.

Parsisiųsti Skaidres: Mąstymo žemėlapių panaudojimas lietuvių kalbos pamokose - N.Bartašiūnienė
Parsisiųsti PDF #1
Parsisiųsti PDF #2
Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. Samprotaujamojo rašinio „Ar kvaileliai būtinai kvaili? analizė

By Rašinio kūrimas No Comments

Didžiausias mokinės Gretos egzamininio rašinio privalumas – labai retas mokinių darbuose – holistinis požiūris į nurodytą temą ir problemą (ji ir yra dėmesio centre). Mūsų BE rašinio vertinimo kriterijai ir jų lygių aprašymai daugiau orientuoja į informacijos kiekybę (galima uždirbti gana aukštus balus už daugiastruktūrį atsakymą, jeigu jis pakankamai išsamus), tačiau SOLO taksonomija matuoja samprotavimo kokybę, tai yra pademonstruotų gebėjimų sudėtingumą (nepainiokime su sunkumu).

Kuo turėtų išsiskirti sudėtingiausius gebėjimus rodantis samprotavimas? Aukščiausią mąstymo lygį rodo gebėjimas teorizuoti, t. y. gebėjimas teoriškai aiškinti, kurti teoriją, pasitelkiant faktus. Kuo tie faktai bus iš skirtingesnių kontekstų, tuo kuriama teorija bus svaresne. Vadinasi, plačių ir įvairių kontekstų žinojimas yra bazė teoriniam mąstymui. Asmeninis požiūris yra svarbesnis, t. y. literatūros epizodai yra valdomi rašančiojo minties, o ne atvirkščiai.

Dar vienas požymis, rodantis holistinį mąstymą, drįsčiau teigti iš savo patirties, visada susijęs su kokios nors šalutinės temos svarstymuose atsiradimu. Šiuo konkrečiu atveju – laimės tema. Kaip neprisiminsi pasakų: kvailys išeina laimės ieškoti. Nors Greta šio konteksto nemini, tačiau laimės temos siejimas su kvailumu yra netiesioginis įrodymas, kad teorija turi pagrindą.

Vertinimo instrukcijoje prie 7 taškais vertinamo argumentavimo kriterijaus parašyta: „Kur dera, polemizuojama.“ Tačiau kuriant savo teoriją be kontrargumentų neįmanoma, nes kitaip tai bus „vienos pusės tiesa“ (pagrindinis lygis). Vadinasi, aukščiausiojo lygio darbe polemika tiesiog būtina, matyti reiškinį reikia iš abiejų pusių.

Parsisiųsti
Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. Literatūrinio rašinio „ Į kokias vertybes atsiremia katastrofizmo žmogus? Ką apie tai kalba literatūra?“ analizė

By Rašinio kūrimas No Comments

Objektyvi rašinio analizė ir jo vertinimas, nepaisant šio žanro kaip vienintelio brandos egzamine, vis dar lieka mokytojui nelengvai skaldomas riešutėlis.

Pateikiu originalesnį literatūrinį rašinį, kurį galima panagrinėti su mokiniais ne tik turinio, struktūros ir stiliaus, bet, kas dar nėra įprasta mokykloje, gebėjimų požiūriu. (Aišku, mokiniai turėtų būti supažindinti su Bloomo ir Solo taksonomijų pagrindais).

Kai analizavau su mokiniais šį rašinį, daugelis klausė, kaip literatūriniame rašinyje galima rašyti ne tik apie žodžio, bet ir apie dailės kūrinį. Manau, kad mokiniams nebus sunku įrodyti, jog ne S. Dali paveikslas dėmesio centre (jis tampa tik priemone, padedančia interpretuoti grožinius kūrinius). Kitas momentas, vertas dėmesio – gilusis teksto siejimas: tiek analizuojamų aspektų tarpusavyje, tiek dailės kūrinio motyvų varijavimas visose rašinio dalyse.

Parsisiųsti
Pasidalinti puslapiu:

Nijolė Bartašiūnienė. „Kultūros epochų ir literatūros srovių lenteles“

By Vidurinis ugdymas, Vidurinis ugdymas - Literatūra No Comments

Kaip jomis galima naudotis?

Lentelių turinys – puikus kontekstas rašant tiek samprotavimo, tiek literatūrinį rašinį. Kiekvienai epochai ir srovei skirtas vienas lapas, kuriame yra tokie skyriai:

1) terminas;

2) filosofinis pagrindas;

3) reprezentacinės sritys;

4) estetikos principai;

5) atstovai;

6) būdingesni posakiai.

Estetikos principai – pagrindinis kontekstas rašantiems literatūrinį rašinį. Kita informacija padeda praplėsti analizuojamą temą bei pasinaudoti samprotaujant, aiškinant, iš kur ir kodėl atsirado vienas ar kitas reiškinys. Žymesni posakiai, iliustruojantys epochos ir srovės dvasią, gali tapti samprotaujamuosiuose rašiniuose argumentais arba epigrafu.

Parsisiųsti
Pasidalinti puslapiu:

Regina Dilienė. Asmenybės bruožai (Hamleto charakterio analizė: herojus ar lepus nevykėlis?) Literatūra ir psichologija – kas bendra? (straipsnis)

By Vidurinis ugdymas, Vidurinis ugdymas - Literatūra No Comments

Tarp literatūros ir psichologijos dalykų mokykloje yra labai daug bendra – tiek vienas, tiek kitas dalykas savo objektu dažniausiai pasirenka žmogaus vidinį pasaulį. Dėl menkos gyvenimiškos patirties moksleiviai dažnai nagrinėja kino ar grožinės literatūros kūrinių veikėjų vidinį pasaulį ir charakterio bruožus, laikydamiesi nuostatos, kad tai, ko nėra gyvenime, nėra ir literatūroje ar kine.

Iš psichologinio požiūrio bandoma aptarti V. Šekspyro Hamleto asmenybę.

ASMENYBĖS BRUOŽAI (HAMLETO CHARAKTERIO ANALIZĖ: HEROJUS AR LEPUS NEVYKĖLIS?) Literatūra ir psichologija – kas bendra?

Tarp literatūros ir psichologijos dalykų mokykloje yra labai daug bendra – tiek vienas, tiek kitas dalykas savo objektu dažniausiai pasirenka žmogaus vidinį pasaulį. Dėl menkos gyvenimiškos patirties moksleiviai dažnai nagrinėja kino ar grožinės literatūros kūrinių veikėjų vidinį pasaulį ir charakterio bruožus, laikydamiesi nuostatos, kad tai, ko nėra gyvenime, nėra ir literatūroje ar kine.

Iš Socialinio ugdymo (psichologijos) vidurinio ugdymo programos:

11.1.2. psichologijos dalyko paskirtis – ugdyti mokinių bendrąsias ir dalyko kompetencijas: supažindin­ti mokinius su pagrindinėmis psichologijos sritimis ir jų žinių pagrindais ir rengti mokinius šias žinias taikyti kasdieniame gyvenime, mokant geriau suprasti save ir kitus, analizuoti psichologines žmonių elgesio priežas­tis, planuoti, tobulinti savo veiklą, numatyti ateities pasirinkimus.

11.3.1. Integravimo galimybės

11.3.1.3. psichologijos dalyko programoje yra temų, kurios gali būti integruojamos su literatūra bei filoso­fija, nes jas sieja universali gyvenimiška bei egzistencinė problematika ir panašūs žmogaus prigimties klausi­mai.

Ugdomi gebėjimai:

3.5. nurodyti asmeny­bės individualumo raiš­kos tobulinimo būdus:

3.5.1. atpažinti ir analizuoti savo emocijas, išbandyti kelis socialiai priimtinus jų raiškos būdus.

3.5.2. atpažinti ir analizuoti savo elgesio motyvus, išbandyti atsakingo elgesio ugdymosi būdus.

3.5.3. analizuoti savo savivertę, išbandyti savivertės didinimo strategijas.

3.5.4. paaiškinti psichologinio atsparumo įtampai, stresui, asmenybinėms kri­zėms, priklausomybėms ugdymosi būdus, išbandyti sau tinkamus psichologinio atsparumo ugdymosi būdus.

3.5.5. analizuoti savęs pažinimo, saviugdos įgūdžius, išbandyti jų tobulinimo bū­dus

 

Truputis psichologijos teorijos:  asmenybės bruožai

Siekiant suprasti asmenybę reikia aptarti penkias pagrindines bruožų grupes: neurotiškumą, ekstravertiškumą, atvirumą, sutarimą su kitais ir sąmoningumą, nes bruožai, kaip teigiama D.Gailienės ir kt. vadovėlyje XI – XII kl. „Asmenybės ir bendravimo psichologija“, yra tarytum statybiniai blokai, iš kurių įvairiai komponuojasi skirtingi statiniai – asmenybės.

Emociškai stabilūs žmonės neurotiškumo skalėje surenka mažai taškų, t.y. jie ramūs, nesusierzinę, atsipalaidavę, susidūrimas su stresinėmis situacijomis neišveda jų iš pusiausvyros. Neurotiškiems asmenims būdingas nerimastingumas, priešiškumas, depresyvumas, impulsyvumas ir pažeidžiamumas.

Ekstravertai yra draugiški, visuomeniški, mėgsta bendrauti su žmonėmis, yra atkaklūs, aktyvūs ir kalbūs. Intravertai yra uždari, savo energiją jie dažniausiai nukreipia į vidinį savo pasaulį, jie daug laiko skiria išgyvenimams, mintims, vaizdiniams.

Asmenys, kuriems būdingas atvirumas, yra smalsūs, lengvai priima įvairią patirtį ir įvairias vertybes. Tie, kurių atvirumo balas žemas, yra linkę elgtis tradiciškai, pasižymi konservatyviu požiūriu, jiems priimtinesni pažįstami dalykai nei naujovės, jų emocinė reakcija į situaciją prislopinta.

Sutarimas su kitais, kurio sudedamosiomis dalimis tampa patikimumas, altruistiškumas, nuolaidumas, atjauta, matuoja tarpasmeninių santykių kokybę.

Sąmoningumas siejamas su impulsų kontrole.

Kiekvienam žmogui svarbu ne priskirti save kokiai nors kategorijai – gerai ar blogai, – o save pažinti, tobulinti tas asmenybės puses, kurios trukdo gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

Kaip tam tikrą jauno žmogaus tipą panagrinėkime Šekspyro dramos „Hamletas“ pagrindinį veikėją princą Hamletą bei jo aplinką (beje, psichologijoje tam tikras asmenybės tipas ir vadinamas Hamletu).

Literatūros kritikoje įprasta Hamletą įsivaizduoti kaip maištininką, pasipiktinusį pasaulio blogybėmis ir ketinantį tą pasaulį padaryti jei ne geresnį, tai bent jau teisingesnį. Tačiau kaip psichologiškai paaiškinti, kodėl Hamletas imasi tokio vaidmens, nors aiškiai suvokia, jog tai ne jo jėgoms („Išgverusi gadynė! Ir, deja, / Aš gimęs tam,kad pataisyčiau ją”)?  Kokie charakterio bruožai ir kokios aplinkybės verčia jaunuolį apversti savo įprastą pasaulį aukštyn kojomis?

Atsakymo į šį klausimą paieškokime skaitydami dramos I veiksmą.

 

Dramos „Hamletas“ pradžią visi puikiai žinome: Hamletas, jaunasis Danijos princas, po netikėtos tėvo mirties grįžta iš mokslų Vitenbergo universitete į savo šalį  ir čia  susiduria su itin nemalonia situacija – nepraėjus nė dviem mėnesiams po vyro mirties, karalienė, Hamleto  motina, išteka už naujojo karaliaus – savo vyro brolio Klaudijaus, Hamleto dėdės. Hamletas sukrėstas.

Mirtis, arba ribinė situacija

Įprastinis kasdienis gyvenimas panašus į ramią upės tėkmę – viskas žinoma, viskas aišku ir prognozuojama, arba į gerą spektaklį, kur žmonės lyg puikūs aktoriai, gerai mokantys savo vaidmenis, vaidina inertiškai, neįdėdami per daug pastangų. Tačiau yra situacijų, kurios gyvenime staiga viską sujaukia, išardo, sugriauna, o svarbiausia – nuplėšia visas kaukes, priverčia žmogų „išsiduoti“, parodyti, kas ir koks jis yra iš tikrųjų, kai nesislepia už tam tikrų vaidmenų ir kaukių. Viena iš tokių situacijų, pateikiama ir „Hamlete“, – tai mirtis. Žmogaus, ypač šeimos nario, mirtis visada sukrečia, ankstesni tarpusavio ryšiai nutrūksta, kiekvienam šeimos nariui  tenka juos kurti iš naujo, persiskirstyti socialinius ir psichologinius vaidmenis. Pažiūrėkime, kaip į tėvo mirtį reaguoja Hamletas.

Natūralu, kad mirusysis idealizuojamas – tad ir Hamletas apie tėvą (ne karalių!) kalba tik gražiausius dalykus, nors dvariškiai senąjį Hamletą charakterizuoja jau kitaip – jie vertina jo, kaip karaliaus, ypatybes : Taip pat rūstus, menu jo žvilgsnis buvo, / Kai apmaudu netverdamas, ant ledo / Iš rogių lenkus išmetė jisai.“ Užtat Hamletas nekalba apie tėvą, kaip karalių, jam svarbesnė šeima, tėvo ir motinos tarpusavio ryšys – būtent jį jaunuolis idealizuoja ir hiperbolizuoja: Jis mano motiną mylėjo taip, / Jog veido jos užgaut nebūtų leidęs / Padangių vėjui. O, dangau ir žeme! / Kaip aš galiu užmiršti? Ji nė mirksniui / Nuo jo neatsitraukdavo, lyg alkis / Malšinamas didėtų vis labiau.“

Kai žmogui sunku, jis pirmiausia atsiremia į šeimą. Šeimą, kaip pamatinę, netgi nekintamą vertybę nurodo ir daugelis psichologų, pavyzdžiui, Tomas Girdzijauskas sako: prie žmogiškų vertybių pirmiausia reikia priskirti šeimą ir viską, kas sukasi apie šeimą – iš dalies ir draugai, tikėjimas bei gal net darbas kaip savirealizacija ir tarnystė kitiems. Mirus tėvui, dvasine atrama Hamletui turėtų būti motina – artimiausias šeimos narys, tačiau ji išteka už naujojo karaliaus. Hamletas tai traktuoja kaip išdavystę. Kai šeima, kaip nekvestionuojama vertybė, subyra, visos kitos vertybės staiga irgi tampa neaiškios.

Būtent motinos „išdavystė“ ir yra ta priežastis, kuri verčia Hamletą neapkęsti gyvenimo ir mąstyti apie savižudybę – dar net nežinodamas tėvo mirties priežasties, nesusitikęs su šmėkla, jis jau sako:

Ak, jeigu tik praamžis mums nebūtų

Uždraudęs įsakmiai savižudybės!

O, Dieve! Dieve! Koks nereikalingas,

Beprasmiškas blankus ir nuobodus

Man visas šis gyvenimas atrodo!

Kas per šlykštybė! Tai užžėlęs sodas,

Kur usnys vien ir piktžolės nuodingos

Laisvai keroja.

Tarsi to dar būtų negana, pykdamas ant motinos visas moteris nuo šiol apibendrintai Hamletas vertina taip: Menkybe, tu vadiniesi moteris! – ir šis vertinimas akivaizdus tiek santykiuose su motina, tiek santykiuose su mylimąja (?) Ofelija.

Taigi – kokį Hamleto charakterį išryškina minėtoji kritinė situacija – tėvo mirtis? Sena lotyniška patarlė sako: „Tiesą galima įžiūrėti tik mirties akimis“.

Idėjos kitiems darbams

Galima panagrinėti, kokias gyvenimo tiesas ir kokį žmogaus egzistencijos tikslą atrado žmonės, atsidūrę akistatoje su mirtimi: J.Biliūnas; J.Ivanauskaitė; prancūzų „mažasis princas“ dainininkas Gregory Lemarchal ir kt.

Hamletas – neurotinio charakterio pavyzdys

Hamleto charakteris akivaizdžiai neurotinis: jis nerimastingas, t.y. nuolat įsitempęs, nervingas, nuogąstaujantis; priešiškas (jaučia pyktį); depresyvus (jaučia kaltę, liūdesį, beviltiškumo ir vienišumo jausmus); impulsyvus – negeba kontroliuoti veiksmų ir troškimų  (Polonijaus nužudymas), pažeidžiamas, t.y. neatsparus stresui.

Pagal R.Hawkinso pateikiamą žmogaus sąmonės lygmenų hierarchiją: gėda, kaltė, apatija, sielvartas, baimė, troškimas, pyktis, puikybė, drąsa, neutralumas, pasiryžimas, priėmimas, intelektas, meilė, džiaugsmas, ramybė, nušvitimas, – Hamletas pasiekęs ir įstrigęs PYKČIO lygmenyje – pykčio, kurio priežastis – neįgyvendinti praėjusių lygmenų troškimai, kai trokštama  įvykdyti tėvo valią – atkeršyti žudikui (Troškimų lygmuo), kai pasaulis atrodo pavojingas ir nesaugus (Baimės lygmuo), kai persekioja nuolatinė liūdesio ir praradimo būsena (Sielvarto lygmuo), kai nepaaiškinama kaltė gimdo mintis apie savižudybę (Kaltės lygmuo).

Tiek psichologai, tiek literatūrologai dažnai akcentuoja Hamleto charakterio savotišką moteriškumą – akivaizdu, kad jaunuolį valdo emocijos, o ne protas, tos emocijos nuolat kintančios, o ginklai, pasirinkti kovai „prieš marias nelaimių“, yra emocinio – psichologinio spaudimo, o ne atviros ginkluotos (vyriškos) kovos. Ne veltui ražisierius E.Nekrošius teigia: „Hamletas neturi lyties. Shakespear‘as parašė pojūčių pjesę. Tai, ką jaučia Hamletas, gali jausti ir mergina. Šaltis yra šaltis, skausmas yra skausmas, keršto jausmas yra keršto jausmas. Lytis čia niekuo dėta. Tai ir yra viena iš „Hamleto“ universalumo priežasčių.” Beje,   pasaulio teatro istorijoje Hamletą tikrai yra vaidinusi moteris…

 

Statuso našta, arba Po karaliaus ženklu

Hamletas nėra eilinis Danijos karalystės gyventojas, jis – princas. Tai kartu ir privilegija, ir našta. Saistomas daugybės vaidmenų (princo, sūnaus, vyro), Hamletas ir labai norėdamas negali būti savimi, negali išgyventi to, ką natūraliai jaučia, viskas nustumiamą ir tarsi užrakinama pasąmonėje. Tai ypač ryšku iš karaliaus pamokymų Hamletui:

Taip sielvartauti vyrui nepritinka;

Tai ženklas dvasios, niekinančios dangų,

Suglebusios širdies, maištingo būdo,

Paikų ir nedrausmingų smegenų.

Kaip matome, Hamletas tiesiog spraudžiamas į tam tikro stereotipo rėmus – jam nurodoma, kaip princas privalo gedėti, kaip jausti, kaip mąstyti, net kaip tikėti. Hamletui tai nėra priimtina, į savo asmenybę jis dabar negali integruoti to, kas Jungo psichologijoje vadinama Kauke (Persona). Kaukė yra asmenybės dalis, aiškinanti prisitaikymą prie visuomenės. Tai dirbtinis, neidentiškas individualumui statusas, reglamentuojantis asmens vietą sociume. Kaukė palengvina visuomenės narių bendravimą, pašalina konfliktines situacijas, tačiau situacija tampa sudėtingesnė, kai individas atsisako jam netinkančios ar nepatinkančios Kaukės – tokiu atveju sociumas jam tampa priešiškas. Ši situacija dažna jauno žmogaus gyvenime – visi pamokymai ir paliepimai: būk vyras / elkis kaip gimnazistas / nesielk kaip kaimietis / panelei tai netinka / gerų tėvų vaikai taip nesielgia ir t.t., yra ne kas kita, kaip Kaukės matavimas(is)…

Hamletas, nesutikdamas priimti duodamų Kaukių (Karalius: „…tegul pasaulis žino, / Jog tu – pats artimiausias mūsų sostui“), pasirinkdamas kitas, pavyzdžiui, Bepročio, tampa nepažinus dvaro aplinkai ir netgi pavojingas.

Kita vertus, prisiminkime Polonijaus ar Laerto pamokymus Ofelijai, kur skamba vienas leitmotyvas – negalima tikėti princu; ši situacija rodo, kad bet koks Hamleto nuoširdumas rūmuose vis vien bus priimta ir interpretuota kaip Kaukė:

Laertas

Tačiau bijok: didžiūnai niekuomet

Nebūna šeimininkai savo norų.

Jisai yra kilmės savosios vergas

<…>

Tai būk protinga ir tikėk juo tiek,

Kiek vardas ir aukšta jo padėtis

Jam ištesėti leidžia duotą žodį.

Be abejo, tokia situacija, kai žmogus kitų priimamas tik kaip socialinis vaidmuo, kaip Kaukė, yra nepalanki stresui išgyventi. Teisingam streso įveikimui reikia kalbėtis su draugais, atsiverti artimiems žmonėms, medituoti (t. y. nuraminti savo jausmus, emocijas), kažką veikti kartu su kitais. Deja, Hamletas ne tik atstumiamas kitų, bet ir pats atstumia visus, kurie tik prie jo bando „priartėti“. Tai tipiškas neteisingas bandymas įveikti stresą. Be jau minėtų požymių, jam priklausytų ir pykčio protrūkiai, tyčinis, net deklaratyvus savęs nesaugojimas ir kiti provokaciniai veiksmai. 

Susitikimas su Šmėkla, arba Hamleto asmenybės Šešėlis (Schatten)

Labai svarbus žmogaus psichikos elementas yra Šešėlis (Schatten) – tai kita, nepažintoji, nustumtoji mūsų asmenybės pusė, „tamsusis brolis“. Šešėliu ji vadinama todėl, kad glūdi individualioje pasąmonėje, yra neskaidri, neaiškių ribų ir formų. Savęs pažinimui labai svarbus yra savojo Šešėlio pažinimas ir pripažinimas, nes neišsakyti ir neįvykdyti norai bei ketinimai patenka į Šešėlio dispoziciją.

Hamleto susitikimą su tėvo Šmėkla taip pat galime vadinti susitikimu su savuoju Šešėliu. Kodėl?

Hamletas mokosi Vitenbergo universitete – renesanso, reformacijos ir humanistinių idėjų sklaidos centre. Idėjos apie pasitikėjimą žmogumi, jo protu ir galimybėmis, be abejo, paveikę jaunuolį, tad jam sunku  dabar ne tik pažinti tamsiąją – žemąją, nuodėmingąją – žmogaus pusę, bet ir kovoti prieš ją. Hamletas užaugęs kaip gėlė šiltnamyje, realaus pasaulio jis dar „neragavęs“, tad naiviai skamba jo „atradimai“, kad pasaulis panašus į kalėjimą, o žmogus – į galviją, tesirūpinantį valgymu ir miegu… Juk pasaulis nepasikeitė per vieną dieną ar vieną mėnesį (kad ir po karaliaus mirties), pasaulis jau seniai toks buvo!

Iš pradžių Hamletas, įžeistas motinos „išdavystės“ – santuokos su naujuoju karaliumi Klaudijumi, – visą pyktį nukreipia į save ir net svajoja apie savižudybę. O tai yra vienas iš neteisingo reagavimo į stresą požymių!

Be to, Hamletas „atsisako“ matyti pasaulio ženklus, paklusti intuicijai, sakančiai, jog už asmeninių nuoskaudų fasado glūdi kur kas rūstesnė tiesa – tiesa apie daugelio žmonių nuodėmingumą, paklusimą ir tarnavimą žemiausiesiems poreikiams ir instinktams. Kokie gi tie ženklai?  Pirma, karalius mielai leidžia kanclerio Polonijaus sūnui grįžti į Prancūziją, o sūnėnui Hamletui išvykti neleidžia (nori jį kontroliuoti? Pražudyti?): „…O dėl grįžimo / Atgal į Vitenbergą tęsti mokslų, / Tai šitoks tavo noras mūsų valiai / Nėra priimtinas; todėl sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Antra, karalius primygtinai reikalauja pamiršti gedulą ir priimti dabartinę situaciją kaip normalią, įprastą. Kad Hamletas numano arba bent jau jaučia, jog rūmuose susiklosčiusi situacija nėra natūrali ir normali, liudija jo paties  žodžiai Šmėklai:

Šmėkla:   Tačiau žinok, taurusis jaunikaiti:

Angis, pakirtusi tavajam tėvui

Gyvybę, dėvi šiandien jo karūną.

Hamletas: O pranašinga mano siela! – Dėdė?..

Taigi, Hamletas, pasirodo, daug ką nujautė. Beje, Šmėkla, kaip Hamleto asmenybės Šešėlis, iš tikrųjų kaltę mato ne tą, jog buvo užimtas sostas, jog šalis dabar neteisėtai ir gal neteisingai valdoma, o tą, kad buvo „pasisavinta“ karalienė. Panagrinėkime Šmėklos kalbą išsamiau ir atidžiau:

Šmėkla: Taip, tas žvėris pablūdęs, tas žagikas

Burtinga savo išmonės jėga

Ir dovanom vylingom (o, težūva

Ta dovana ar išmonė, kuri

Taip gali suviliot!) palenkt mokėjo

Nešvankiai valiai savo geidulių,

Kaip rodės, tokią skaisčią mano žmoną.

O Hamletai, koks tai kritimas buvo!

Mane, kurio kilnioji meilė ėjo

Petis į petį su ištikimybe,

Per jungtuves žadėtąją šventai,

Ji iškeitė į visišką menkystą,

Kurs prigimtinėm savo dovanom

Iš tolo neprilygsta man.

Kad ir kaip nesinorėtų, tenka konstatuoti, kad Šmėkla kalba kaip eilinis išdavystės įžeistas, įskaudintas ir net įsiutintas vyras: jis paniekinamai kalba apie konkurentą (žvėris pablūdęs, žagikas, valdomas nešvankių geidulių, menkysta, neprilygstantis jam  prigimtinėmis savybėmis), pabrėžia savo pranašumą (kilni meilė, ištikimybė, dosnios prigimtinės savybės). Jei tai ne vidinis Hamleto balsas, ne Šešėlis, o tiesiog atskira figūra – karaliaus šmėkla, kodėl jo kalboje nėra nė mažiausios užuominos apie valstybės valdymą, valstybės likimą? Ir kodėl vieninteliu uždaviniu Hamletui jis nurodo kerštą?..

Dar vienas dalykas, patvirtantis tėvo šmėklos ir Šešėlio, kaip Hamleto pasąmonęs figūros,  sutapimą yra tas, kad keršto sąlyga yra… neliesti motinos:

Bet, griebdamasis keršto, nesutepk

Širdies savos ir apmaudo negiežki

Ant savo motinos, nes jai užteks

Bausmės dangaus ir tų dyglių slaptingų,

Kurie taip žiauriai drasko jai krūtinę.

Ryšys su motina yra prigimtinis. Akivaizdu, kad Hamletui, kaip dažnam skausmo dėl netekties apakintam jaunuoliui, tampa būtinybe nuoskaudą išlieti, o tam reikia preteksto. Deja, bet taip būna dažnai, kai žmogus supainioja pretekstą ir tikrąją priežastį. Šmėklos žodžiai šiuo atveju ir yra tas pretekstas keršyti, nors iš tikrųjų tai tik Hamleto neįsisąmonintas troškimas, vidinis balsas (deja, ne sąžinė, apie ją sakoma, kad tai Dievo balsas žmoguje, šiuo atveju tai labiau velnio balsas – gundymas nuodėmei atlikti). Paklusti šiam balsui yra labai pavojinga ir neteisinga. Ir jeigu panagrinėsime visą dramą, pamatysime, kad Hamletas, apsėstas keršto, peržengia visas ribas – jis griauna ir žudo, nejausdamas už tai jokios atsakomybės (atsitiktinai nudūręs Polonijų jis paslepia jo kūną ir neatiduoda gedintiems artimiesiems, jis pasmerkia Rozenkrancą ir Gildensterną mirčiai, jo atstumta, išduota, netekusi visko, kas jai gyvenime brangiausia, žūsta Ofelija – ir čia tik „šalutinis“ Hamleto siautėjimo poveikis). O ką Hamletas savo kerštu pasiekė, sukūrė? Nieko! Ar jis pataisė „išgverusią gadynę“? Ne! Nes kerštas niekada nieko nekuria ir netaiso, jis tik griauna, žudo, naikina.

Ko jaunas žmogus gali pasimokyti iš Hamleto situacijos?

  1. Savęs pažinimo ir pripažinimo
  2. Tinkamo streso įveikimo

Bet kurioje gyvenimo situacijoje labai svarbu pažinti save, suprasti, kurios tavo asmenybės dalys ar kurios Kaukės imasi veikti. Įprasta žmogaus psichikoje išskirti tris dalis: tėvo ego, suaugusiojo ego ir vaiko ego. Bendraudamas su kitu (psichologijoje tai vadinama transakcija) ar tiesiog veikdamas, žmogus operuoja tik viena iš trijų ego būsenų, ją lengviausia nustatyti iš žmogaus kalbos – žodžių ir garsų – bei veiksmų. Vaiko ego, kaip teigia Claude M.Steiner, niekada nebūna vyresnis nei septynerių metų, jam būdingas nepastovumas, judrumas, nevaldomos ir garsiai reiškiamos emocijos, nejautimas jokios atsakomybės (už vaikus juk atsako suaugusieji), ši būsena, kaip teigia minėtasis psichologas, pastebima ir tarp „normalių“ žmonių didžiulio streso, skausmo ar džiaugsmo atvejais. Suaugusiojo ego yra racionalus, bet neturi emocijų. Tėvo ego grindžiama dviem tendencijomis – rūpintis ir ginti, tačiau tai sunkiausiai pagaunama, nuolat varijuojanti, nesuvokianti ir nekognityvi asmenybės pusė, perimta iš tėvų ar kitų autoritetų.

Hamleto atveju problema ta, kad tikroji jo asmenybė, tikrasis „aš“, galbūt suaugusiojo ego, negali veikti, gali tik stebėti, o veikia vaikiškasis ego. Vidinis konfliktas, vidiniai dialogai ir tai, ką psichologai vadina galvoje skambančiais balsais, šioje situacijoje yra neišvengiamas dalykas, juo labiau, kad ir kiti Hamletą supantys asmenys apsimeta, maskuoja savo ego, pavyzdžiui, jau anksčiau cituotame karaliaus ir Hamleto pokalbyje karalius, būdamas suaugusiojo ego būsenos, t.y. griežtas, valdingas, be emocijų, maskuojasi tėviškuoju ego – žiūrėkite vartojamus žodžius: sutik / Meilingoj mūsų žvilgsnių globoje / Palikti ir toliau čionai, prie dvaro, / Kaip gerbiamas gentainis ir sūnus.“ Kad tai tik maskuotė, įrodo Super ego, t.y. sąžinės, nebuvimas.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad Hamletas nuolat save verčia, ragina, net tyčiojasi iš savo neryžtingumo, taip ignoruodamas vidinio pasaulio pasipriešinimą prisimtai misijai: Matyti, aš turiu karvelio širdį,/ ir nėr many tulžies, jei nejuntu/ skriaudos kartumo viso… Gyvenime dažnai tokiose situacijose žmogus raginamas paklausyti savo širdies ar sąžinės, o ne proto balso, tačiau Hamletas kalbasi tik pats su savimi, kitiems jo vidinis pasaulis aklinai uždarytas.

Ir jei jau kalbame apie tai, ko iš Hamleto situacijos galime pasimokyti, tai neleisti neatsakingajai būsenai – vaikiškajam ego – imtis lemiamų veiksmų ir sprendimų, nes tikslas tikrai ne visada pateisina priemones.

Sąsajos su literatūra ( epochų idėjos)

Šekspyro drama „Hamletas“ parašyta 1601 m., kai tikėjimas renesanso epochos iškeltais idealais, ypač humanizmu, pamažu blėso. Tai matome ne tik iš Hamleto žlugusio tikėjimo žmogumi (Koksai nepaprastas kūrinys – žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda – koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais  – kaip panašus į angelą! Savo išmone – kaip panašus į dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba! O kas man jisai – toji dulkių kvintesencija?), bet ir paties herojaus savotiškos degradacijos – jo veiksmų rezultatai rodo, kad teoriniai humanizmo pagrindai, gauti Vitenbergo universitete, netapo gyvenimo norma, greičiau – tuščiu žodžių skambesiu, nepagrįsta teorija (Polonijus: Ką jūs čia skaitote, prince? Hamletas: Žodžius, žodžius, žodžius.). Hamlete, kaip žmoguje, triumfuoja prigimtis, o ji labai prieštaringa, ir jokia kultūra nepajėgi jos įveikti.  Nenuostabu, kad dramoje jau ataidi ir būsimos – baroko – epochos balsai, sakantys, koks menkas yra žmogus – iš dulkės atsiradęs, į dulkes virstantis.

Pasidalinti puslapiu:

Regina Dilienė. Pričkaus  charakterio  psichologiniai  aspektai

By Vidurinis ugdymas, Vidurinis ugdymas - Literatūra No Comments

Poema aktuali šiandien savo psichologiniais aspektais. Ir visai nesvarbu, kad literatūros kritikai teigia, jog „Metuose“ matome tik apibendrintą būrų paveikslą. Tai ne visai tiesa –  kai žmogus vaizduojamas bendruomenėje ir dar labai nuo tos bendruomenės priklausomas, jos veikiamas – o taip yra poemoje „Metai“, – psichologija mums gali atskleisti kur kas daugiau įdomių dalykų nei literatūros kritika.

PRIČKAUS  CHARAKTERIO  PSICHOLOGINIAI  ASPEKTAI

Donelaičio 300-ųjų metinių proga garbūs mokslininkai vis grįžta prie jo tekstų ir aiškina, kaip juos interpretuoti, pasigirsta beveik griežtų nurodymų Donelaitį suprasti vienaip  ar kitaip, pavyzdžiui, tik kaip 17 – 18 a. Mažosios Lietuvos istorinį metraštį ar tik religinę poemą, antraip, sako, mes grįžtume į gūdų sovietmetį ir marksistinį mąstymą…

Tačiau nusiraminkime – Donelaitis yra visų, jis nepriklauso niekam arba  lygiai tiek pat jis priklauso garbiems mokslininkams, kiek ir eiliniams  nuolatinės kovos už vietą po saule išvargintiems šiuolaikiniams žmonėms ar  paaugliško amžiaus moksleiviams, pirmąkart atsiverčiantiems didžiojo poeto poemą  „Metai”.

Jei manęs paklaustų, kuo ši poema aktuali šiandien, atsakyčiau paprastai: savo psichologiniais aspektais. Ir visai nesvarbu, kad literatūros kritikai teigia, jog “Metuose” matome tik apibendrintą būrų paveikslą. Tai ne visai tiesa –  kai žmogus vaizduojamas bendruomenėje ir dar labai nuo tos bendruomenės priklausomas, jos veikiamas – o taip yra poemoje “Metai”, – psichologija mums gali atskleisti kur kas daugiau įdomių dalykų nei literatūros kritika:

(1)viena, kad kūrinys yra ne tik rašomas, bet jis ir „pasirašo”, t.y. tampa rašančiojo vidinio pasaulio ir vertybių žemėlapiu, tad turime puikią galimybę pažinti  K.Donelaičio, kaip XVIII a. žmogaus, psichologiją,  (2) antra, kad parodo, jog tiek žmogaus prigimtyje, tiek visuomenėje veikia tam tikri dėsniai, nepriklausomi nuo epochos diktuojamų aplinkybių,  (3)  trečia, kad šiandienos visuomenėje, ypač pedagogikoje, įvardyti atseit nauji tikslai – karjeros planavimas ir įvaizdžio kūrimas – buvo žinomi jau Donelaičio laikais, ir štai tas dorasis, paprastasis, nemokytas būras  Pričkus, užkopęs  „-karjeros” laiptais iki šaltyšiaus, t.y. kaimo seniūno, pareigų,  labai aiškiai mums tai parodo.                                   Aptarkime Pričkaus charakterio psichologinius aspektus.

STATUSAS

PAREIGOS

Susidaryti veikėjo psichologinį portretą galima iš to,

  • ką jis kalba, ką daro, pagal ką vertina kitus žmones,
  • antra – kaip jį patį kiti vertina, kaip į jį reaguoja;
  • trečia, kiekvieno žmogaus individualų elgesį lemia vyraujantis jo vaidmuo visuomenėje.

Apie pastarąjį pirmiausia ir pakalbėkime.

Objektyvioji socialinio vaidmens dalis vadinama padėtimi, dar kitaip – statusu. Padėtis paprastai būna susijusi su elgesio taisyklėmis, teisėmis ir pareigomis.

Metuose vardais paminėti 49 būrai ir būrės (34 vyrai ir 15 moterų). Pričkų „Pavasario linksmybėse“ pirmą kartą pamini savo kalboje senasis būras Lauras – jis smerkia Milkų, Kasparo tarną, kuris „būrus prastus per kiaulių jovalą laiko“. „Tu, nenaudėli! – sako Lauras, – dėl ko taip iškeli nosį? / <…>/ Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai, / Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?“

Taigi kitiems būrams Pričkus pirmiausia yra ne kaimynas, ne savas būras, o šulcas, šaltyšius– kaimo seniūnas; tai socialinis statusas, kartu – socialinis svoris bendruomenėje, autoritetas. Jo veiksmai būro atžvilgiu laikomi teisėtais ir teisingais (kitu atveju tai būtų tiesiog nederamas elgesys, muštynės). Įdomu, kad Lauro kalboje mes galime atsekti tam tikrą būrų gyvenime matomą hierarchiją, kurią paliudija galimybė… bausti. Pažiūrėkime, kokią vietą šioje hierarchijoje užima Pričkus.

Primindamas Milkui, jo kelią nuo piemenio iki tarno, Lauras  kalba ir apie bausmes:

Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,

Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?

Tikt atsimyk, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,

Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,

O moma su ražu supykus mušė per ausį.

263 – 267 eil.

Taigi matome, kad būrų gyvenime vienas iš svarbiausių yra kaimo seniūnas Pričkus. O jau Pričkui per ausį muša vakmistras, šiam – ponas, o visiems lygiai primenamas tik dangiškasis – Dievo teismas – paskutinė ir vienintelė teisinga instancija. Toks hierarchinis žemiškasis auklėjimas laikomas jei ne dorybe, tai pareiga – ne veltui nuolat pabrėžiamos tam tikros Pričkaus pareigos: „kaip šulcui reik“, o Pričkaus, kaip seniūno, kalboje vyrauja įvardis mes, o ne .

Įvardis mes Pričkaus kalboje yra nevienaprasmis, bet bet kuriuo atveju tai socialinė kaukė, tai savojo atsisakymas, tai susiliejimas su didesne bendruomene. Priklausomai nuo situacijos, Pričkus tapatinasi su

  • visais žmonėmis, t.y. žmonija,
  • arba su būrais,
  • arba su tautine bendruomene lietuvninkais (Mes, lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai, / Ponams ir tarnams jų prilygti negalim.)

Seniūno pareigos duoda Pričkui teisę ir net pareigą kitus mokyti, auklėti, o tie apibendrinti pavyzdžiai, tas įvardis „mes“ geriausiai tam tinka,  o viską jungia viena – vargo, vargimo – semantika.

Pričkus pratęsia Lauro kalbą. Jos esmė – parodyti, kad nors prigimtis visų vienoda ir gyvenimą visi pradeda vienodai (pasakojimas, kaip Gryta lekia prie upės mažojo ponaičio pridergtų buksvų, t.y. kelnių, skalbti), bet toliau atseit būrams skirtas kitoks kelias nei ponams: pradžioje piemenio skranda, paskui „jau akėčias reik sekinėti“, dar vėliau – rūpintis ne tik savimi, bet ir savo sukurta šeima, kai „jau gyvos randasi lėlės“. Ir nors atrodo, kad Pričkus čia tiesiog filosofuoja, jis iš tikrųjų labai tikslingai kreipia savo kalbą prie to, kad būrai turi dirbti ir nemąstyti apie ponų ir būrų nelygybę.

Apskritai „Metuose“ pasaulis pateikiamas kaip tam tikra taisyklių visuma – poemos veikėjai labai dažnai vartoja įterpinį kaip reik: kaip reik tikriems gaspadoriams; kaip šulcui reik; kas krivūlei reik ir t.t. – taip parodoma, kad tiek žmogus, tiek gamtos padarai turi atlikti tam tikrą paskirtį, kuri yra šio tobulo Dievo sukurto pasaulio tvarkos garantas. Kai kalbame apie „Metų“žmones, šis įterpinys „kaip reik…“ leidžia jiems tarsi pasislėpti už tam tikrų pareigų, paaiškinti savo elgesį, neieškant kitų argumentų.

MANIPULIACIJOS

Šių dienų požiūriu Pričkus vertintinas kaip geras diplomatas ir vadybininkas :), o psichologijos požiūriu jis yra tiesiog neblogas manipuliuotojas. Priminsiu, kad manipuliacija – tai elgesio strategija, kuria bandoma daryti įtaką kito žmogaus elgesiui ir mąstymui.

Būro priedermę vargti ir dirbti Pričkus aiškina kaip pirmųjų žmonių nuodėmės rezultatą (bet „pamiršta“, kad ponai kažkodėl nevargsta kaip būrai), paskui, atrodytų, logiškai paaiškina, kad kaip po žiemos gamtoje randasi šviesesnių dienelių, taip geresnio gyvenimo dienas būras savo darbu turi susikurti pats:

Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete,

Turim jau visaip, kaip taiko Dievs, pasikakyt.

Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,

Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.

Tos vadinamosios protingos šnekos psichologijoje pripažįstamos kaip vienas iš manipuliacijos būdų: paprasti, nemokyti, net ganėtinai primityvūs būrai yra veikiami rėmimusi didžiausiu autoritetu – dieviškąja pasaulio tvarka, Biblijos aiškinimu, juk ne veltui Pričkus nepamiršta pabrėžti, jog jis – „mokyto Bleberio žentas“, vadinasi, net buvimas šalia mokyto daro žmogų už kitus pranašesnį.

Apskritai įsigilinus į „Metuose“ vaizduojamas situacijas atrodo, jog dažniausiai  širdingesnis Pričkaus atsivėrimas kitiems yra, šiuolaikinės psichologijos požiūriu, paprasčiausia manipuliacija, pavyzdžiui, vienas iš manipuliacijos būdų yra meilumas, kurio tikslas – užsitarnauti palankumą, užmigdyti kitų budrumą.  Štai „Vasaros darbuose“ Pričkus, rodos, maloniai sveikina svietelį margą ir žmones, sulaukusius vasarą mielą, bet iš tikrųjų pasakotojas nurodo kitus, ne tokius šventiškus Pričkaus tikslus: „Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams / Ir, kas reik atlikt, pamokydams sveikino Pričkus.“ O ir tolesnė Pričkaus kalba labiau primena  tikslingą moralą, o ne sveikinimą:

Rods, sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.

„Žiemos rūpesčiuose“ Pričkus, smarkiai bardamas būrus dėl visokių nedorybių, iš pradžių juos pavaišina tabaku. Šis epizodas įdomus dar keliais psichologiniais aspektais, tad panagrinėkime jį išsamiau:

„Rods, – tarė Pričkus, su tabaku būrus pavitodams

Ir, kaip būdas jo, žnairioms į Kubą žiūrėdams, –

<…>

Aš, šaltyšius, aš mokyto Bleberio žentas,

Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams.

Įdomu,kad visa ta įžanga apie klastas iš esmės yra noras išbarti būrus už tai, kad jie „vos į baudžiavą slenka / Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja”. Pričkus labai vaizdžiai, tiesiog šaržuodamas piešia tokį būrų tingumo paveikslą:

Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,

Pasakas ir niekus visokius užneša draugui,

O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką

Ar uždegt ugnies į pintį skilia vėpsodams;

O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias.

Anot Pričkaus, tingumas, kaip nuodėmė, prišaukia kitas nuodėmes:

<…>

Ir brangvynio būriškai prisiriję, būrai

Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta

Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro.

Viens apbranyjęs liesininką giriasi šelmis,

O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas.

[ branyti – sukčiauti; liesininkas – girininkas; vartas – miško sargas; smirdas – nevidonas]

Tačiau užtenka Enskiui priminti, kad pats Pričkus, kol dar šaltyšiumi nebuvo, vogdavo mišką: <…> kieksyk su mumis tamsoj į girę nučiuožęs / Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius! / Ale, beje, tu vis kytriai prisivogti mokėjai; /Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė (ŽL 175 – 178 eil.),- ir Pričkus net šaukti pagauna:

Jaugi gana, kaimynai! <…>

Kas krivūlei reik, išmanomai pasisakėm;

Bet kas žiemai dar reikės, trumpai pasakykim, –

ir toliau ima kalbėti apie ugnį ir jos keliamus pavojus J. Matome, kaip naudodamasis savo, kaip seniūno, padėtimi Pričkus greit nukreipia jam nepalankią kalbą kita tema. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad visi Pričkaus gąsdinimai ir pavyzdžiai nukreipti viena linkme – turi įtikinti būrą, kad bet koks įstatymų, įsakymų, pamokymų, nurodymų nesilaikymas gresia bausme – jei ne žemiškąja, tai dangiškąja. Vogsi mišką – nutvers vartai, t.y. miško sargai, tingėsi baudžiavą atlikti – gausi lazdų; netaupiai gyvensi – pavasarį jau maisto neturėsi,  neatsargiai su ugnimi elgsies – supleškinsi namus ir ubagais išeisi… Taip primindamas bausmes ir pasekmes Pričkus bando užsitikrinti, kad visi jo paliepimai ir raginimai bus priimti rimtai.

Naudodamasis išskirtine savo situacija Pričkus nevengia hiperbolizuoti vaizdų, bėdų ir pavojų, kurių būrai tiesiogiai negali matyti ir įvertinti – juk paprasto būro niekas į dvarą neįleidžia J. Štai kodėl Pričkus gali visu baisumu piešti „poniškas“ ligas ir taip skatinti būrus paklusti savajai, atseit geresnei už ponų, lemčiai:

Čia viens, rėkdams durnai, su podagra pjaujas,

O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.

Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?

Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?

Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus,

Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis,-

 

arba pasakoti baisumus apie poniškus valgius, kaip Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą, / O kitsai, su nagais draskydamas ištisą zuikį, / Kirmėlių gyvus lizdus iš vėdaro krapštė; / Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs, / Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų.

Gąsdinimas, kaip manipuliacijos būdas, psichologų minimas kaip dažniausiai naudojamas.

ORUMAS

Ar svarbus Pričkui jo autoritetas, jo pareigos? O gal užtenka jaustis savam tarp savų, būru?  Ne, Pričkus net ir tada, kai kalba vardu, pabrėžia savo pareigas ir su pareigomis susijusius darbus: „Aš, šaltyšius, aš, mokyto Bleberio žentas“.  Asmeninis Pričkaus gyvenimas mums lieka mažai žinomas. Ne veltui literatūros tyrinėtojai kalba, kad „Metuose“ nėra individualizuotų veikėjų paveikslų, tik apibendrinti tipai. Tačiau visiškai su tuo sutikti negalima, nes veikėjai vienaip ar kitaip „išsiduoda“.  Pavyzdžiui:

Kai ilga ir protinga, pilna analogijų ir  nuorodų į Bibliją Pričkaus kalba, skatinanti būrus sąmoningai ruoštis į darbą – atlikti baudžiavos prievolę, – nepaveikia Slunkiaus, dar daugiau – Slunkius randa neatremiamų argumentų savo tingėjimui pateisinti, Pričkus supyksta; supyksta ne kaip paprastas būras, eilinis žmogus, o kaip šulcas, kaimo seniūnas – mat kitiems matant ir girdint žemesnio statuso žmogus išdrįso atvirai jam pasipriešinti, neklausyti. Antra – Slunkiaus kalboje tikrai labai daug  tiesos – vėliau netiesiogiai Pričkus ir pats tai pripažins, kai skųsis savo senysta ir lygins savo dalią su arklio dalia; o juk už teisybę pykstama labiausiai, ji labiausiai žeidžia. Tokioj situacijoj Pričkus praranda savikontrolę, nes užgauta jo, kaip kaimo seniūno, garbė ir sumenkintas autoritetas, tad ima grasinti bei „šūdžiuotis“:

„Eik, – tarė, – šūdvabali! Kur šūdvabaliai pasilinksmin.

Juk tu jau su savo namais, kasmet šūdinėdams,

Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.“

Dar daugiau – Slunkius irgi kalba apibendrinimais, o šiuolaikinės debatų teorijos požiūriu jo argumentai yra svarūs ir neatremiami – taigi Slunkius iš esmės naudojasi Pričkaus mėgstamais poveikio klausytojams būdais, tik naudojasi daug sėkmingiau nei tai daro pats Pričkus. Seniūną tai, žinoma, pykdo.

ĮVAIZDIS

Matome paradoksalią situaciją: kai kalbama apie kitus, pavyzdžiui, Milkų, Kasparo tarną, Pričkus mano, jog negerai didžiuotis statusu, iš aukšto žiūrėti į kitus, bet pats sau šios taisyklės netaiko 🙂 Pričkų erzina ir pykdo būrai, su pašaipa žiūrintys į jo susireikšminimą:

Tu, žioply Merčiuk! Dėl ko juokies išsišiepęs?

Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis?

482 – 483 eil

Dar daugiau – rūpindamasis tik savo pareiga – varyti būrus į darbą, Pričkus nenori klausytis jų skundų dėl gyvenimo neteisingumo, dėl ponų elgesio, dėl išnaudojimo –  į tokius skundus jis atsako juos nuvertindamas („Eik, žioply! Juk tu kasmets dėl ėdesių skundies. / Kas tau kalts? <…>“ 568 – 569 eil), pabrėždamas, kad visos problemos kyla tik dėl pačių būrų neteisingo elgesio:

<…>Kam vis, sulaukęs rudenį riebų,

Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą,

Kad prieš Mertyną tikt vos paršiuks pasiliekti?

569 – 573 eil.

Arba:

Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą

Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;

O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,

Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį.

ŽL 161 – 164 eil.

Kai būrai vis dar verkia pernai mirusio gerojo pono, Pričkus jiems nepritaria, juos ironizuoja, nes jam, kaip šulcui, svarbiausia, jog būrai skubėtų į darbą, atliktų savo priedermes, o jų jausmai yra antraeilis dalykas.

Pačiam Pričkui ne tiek svarbu, ką ponai iš tikrųjų apie jį mano, kaip su juo elgiasi, kiek tai, kokį santykį su šaltyšiumi jie demonstruoja būrų akivaizdoje: Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaukė / Ir, kad urdelį n‘ištaisiau, tuo mušė per ausį, / Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo. / Rods tai kiauliškas maniers ir didelė gėda, / Ypačiai kad dėl to baudžiauninks pradeda juoktis, / O paskui šaltyšiaus visai nesibijo / Ir jį spjaudydams per paiką kumelį laiko. Matome, kad nors tokį pono elgesį Pričkus įvertina kaip kiaulišką būdą, manierą, bet gėdą priskiria sau, kaip šaltyšiui, o ne ponui. Neturintis autoriteto šaltyšius negali gerai atlikti savo pareigų – Pričkus jau minėjo, kad tada jo žmonės nesibijo, net „ir vaikpalaikiai jau <…> išsišiept pasidrąsin“, baudžiauninkai iš jo juokias, o nenaudėlis Slunkius apskritai snarglium seniūną apšaukia ir dar pagrasina: „Štai gausi per ausį!” Štai kodėl  autoriteto menkinimas kitų akivaizdoje Pričkui yra skaudesnis už visas fizines kančias:

Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,

Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,

Tai bent dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.

Taigi akivaizdžiai matome, Pričkui jo pareigos svarbesnės už asmeninį gyvenimą, asmeninę laimę – apie tuos dalykus jis beveik nekalba. Pričkui socialinė kaukė, socialinis statusas, arba vaidmuo, tampa tikrojo pakaitu.

 

VIETOJ APIBENDRINIMO

Ko galime pasimokyti iš Pričkaus ir apskritai “Metų”? Pirmiausia – nesusireikšminimo. Tai vienintelis būdas gyventi ir būti laimingiems, nes  daugelis šiuolaikinių psichologų ir net psichiatrų  pripažįsta: nelaimingus mus daro troškimai. Troškimas reiškia, kad esame nepatenkinti dabartine situacija ir trokštame, siekiame kažko kito. Troškimas kartu su savimi dažnai atveda pavydą ir pyktį. Donelaitis teigia, kad pasaulis nuo pat sukūrimo buvo tobulas ir nieko jame keisti nereikia, reikia tik vykdyti Dievo skirtą dalią, arba uždavinį.

Antra, žmogus savo prigimtimi, savo esme nesikeičia: būdamas sociali būtybė jis tarsi susidvejina į tikrąjį AŠ ir parodomąjį AŠ, kitaip dar vadinamą  įvaizdžiu. Įvaizdis arba statusas stipriai paveikia žmogaus charakterį ir saviraišką, net pats žmogus dažnai pradeda nebeskirti, kur jo tikrasis AŠ, o kur tik socialinė kaukė.

Trečia, visuomenė, bendruomenė visuomet veikia pagal tam tikrus nerašytus dėsnius, kurie labai stipriai koreguoja atskiro individo pasirinkimo laisvę – pasirindamas ne tai, kas reik, individas tampa atskirtuoju, nepritapėliu, smerkiamuoju ar net baudžiamuoju. Tačiau, kita vertus, bet kokia valdžia gadina žmogų – jis tampa dviveidis – vienus reikalavimus taiko sau, kitus – pavaldiniams.

Pasidalinti puslapiu:

Regina Dilienė. Pasakų terapija: Brolių Grimų „Ansas eželis“ – pasaka apie nemeilę (straipsnis)

By Pagrindinis ugdymas, Pagrindinis ugdymas – Literatūra No Comments

Ne veltui šiuolaikinėje psichologijoje vis labiau populiarėja biblioterapija – gydymas knygomis, tarp jų – ir pasakų. Tačiau problema ta, kad pasakų prasmės, užkoduotos simboliais, „suveikia” tik tada, kai to reikia tam tikram, konkrečiam asmeniui. Tai pasąmoninis procesas, neįsisąmonintas klausytojo ir neįžvelgiamas kitiems. Paaugliams pasakos padeda susikurti identitetą, išspręsti dilemas, atsiskirti nuo tėvų, suvokti pasaulio sudėtingumą ir savo vietą pasaulyje, integruoti į savo asmenybę seksualinę potenciją ir tapti atsakingiems už savo veiksmus.

Viena tokių paaugliams tinkamų pasakų yra  brolių Grimų pasaka „Ansas Eželis“. Norėčiau pasidalinti jos socialine – psichologine interpretacija.

PASAKŲ TERAPIJA: BROLIŲ GRIMŲ „ANSAS EŽELIS“ – PASAKA APIE NEMEILĘ

Turtingas pasakų pasaulis sunkiai randa savo vietą dabartinėse ugdymo programose, geriausiu atveju aptariami žanro bruožai, veikėjų tipai ar kalbos ypatybės. O juk pasakos dabartiniam paaugliui gali atlikti iniciacinę, t.y. įvesdinimo į suaugusiųjų pasaulį, funkciją ir net… gydyti, atstoti gerą psichologo konsultaciją. Ne veltui šiuolaikinėje psichologijoje vis labiau populiarėja biblioterapija – gydymas knygomis, tarp jų – ir pasakų. Tačiau problema ta, kad pasakų prasmės, užkoduotos simboliais, „suveikia” tik tada, kai to reikia tam tikram, konkrečiam asmeniui. Tai pasąmoninis procesas, neįsisąmonintas klausytojo ir neįžvelgiamas kitiems. Paaugliams pasakos padeda susikurti identitetą, išspręsti dilemas, atsiskirti nuo tėvų, suvokti pasaulio sudėtingumą ir savo vietą pasaulyje, integruoti į savo asmenybę seksualinę potenciją ir tapti atsakingiems už savo veiksmus.

Viena tokių paaugliams tinkamų pasakų yra  brolių Grimų pasaka „Ansas Eželis“. Norėčiau pasidalinti jos socialine – psichologine interpretacija.

Pasaka pradedama labai paprasta ir lengvai atpažįstama situacija:

Gyveno kartą toks sodietis, turėjo jis užtektinai ir pinigų, ir kitokio gero, bet kad ir koks turtingas buvo, iki laimės vis tiek kažko trūko: mat neturėjo juodu su pačia vaikų. Nueis, būdavo, su kitais sodiečiais į miestą, o tie šaiposi ir klausinėja, kodėl jis vaikų neturįs. Galų gale pašoko jam pyktis, parėjo namo ir sako pačiai:

– Noriu turėti vaiką, tegu nors ir ežį.

Ir šit susilaukė jo pati vaiko, kuris nuo galvos buvo ežiukas, o nuo kojų – berniukas. Pamačiusi vaiką, motina išsigando ir sako:

– Na, matai, prisišnekėjai nelaimę ant mūsų galvos.

Taigi gyvena sau žmogus be rūpesčių, laimingas, tik… vis tie kaimynai, sodiečiai kažko šaiposi, tyčiojasi. Pažįstama situacija? Juk niekas negyvena vienas, mus supa žmonės, kurie, deja, nėra tobuli. Pavydas – viena iš septynių didžiųjų nuodėmių, ir žmonija dar neišrado būdo, kaip jį išnaikinti (ne veltui P.Sartras yra pasakęs, kad pragaras – tai kiti žmonės). Tad ir sodiečiai, be abejo, pavydėdami žmogui turto ir pinigų, randa būdą, kaip pasityčioti – klausinėja, kodėl žmogus vaikų neturi, taip darydami užuominas, kad toks žmogus nevisavertis, kažkuo už juos menkesnis. O juk vaikų, kaip matome, šiam žmogui nereikia, nes vėliau, kai panori, vaiko susilaukia. Ar turi žmogus gyventi pagal kitų sukurtą laimės scenarijų, ar gali kurti savąjį, tegul ir neatitinkantį visuotinai priimtų „standartų“? Kaimas, kaimynai, sodiečiai – tai juk bendruomenė, o juk kiek daug raginimų būti bendruomeniškiems, paisyti kolektyvo nuomonės, neišsišokti ir mes išgirstame kiekvieną dieną, lojalumas organizacijai tampa šiuolaikinio technokratinio pasaulio pagrindine vertybe. Kas būna tiems, kurie pabando nepaisyti kaimo gyvenimo normų ir tradicijų, vaizdžiai savo apsakymuose yra nupasakojęs rašytojas A.Vienuolis…

Tad kokia ta intencija, priežastis vaikui atsirasti akcentuojama pasakoje Ansas Eželis? Ogi pyktis (pašoko jam pyktis) – neigiama emocija, irgi viena iš septynių didžiųjų nuodėmių! O juk mūsų emocijos, kaip teigia kvantinė fizika, yra tam tikros rūšies energija ir ši energija turi galią transformuoti pasaulį, įgyti savotišką kūną,tarsi materializuotis. Galbūt esate girdėję apie japonų mokslininko Masaru Emoto tyrimus, kuriais jis nustatė, jog mūsų mintys, jausmai ir žodžiai veikia vandens molekules.Tuo tikslu jis fotografavo vandens molekules: tos, kurios buvo veikiamos geromis emocijomis, gražiais žodžiais MEILĖ, AČIŪ, suformavo labai gražius kristalus, kai neigiamos emocijos ir žodžiai NEKENČIU, NUŽUDYSIU išdarkė vandens struktūrą, suformavo kažkokius bjaurius darinius. Nepamirškime, kad žmogaus kūną, kaip ir visą planetą, didžiąja dalimi sudaro vanduo. Įdomus faktas: žmogaus kūne ir Žemėje yra apie 73 proc. vandens, kuris pasiskirstęs taip: smegenyse 85 proc., širdyje 75 proc., plaučiuose 86 proc., kraujyje 83 proc.. Prisiminkime, kaip mus veikia kitų meilė, dėmesys, supratimas ir kaip jaučiamės priešiškoje aplinkoje, pavyzdžiui, verčiami konkuruoti, varžytis…

Taigi grįžkime prie Anso Eželio ir prisiminkime labai prasmingą transerfingo patarimą: Atsargiai formuluokite norus, nes jie… išsipildo! Argi reikia stebėtis, kad iš pykčio randasi ne mielas vaikelis, bet kažkoks keistas „darinys“ (kaip vandens kristalo deformacija) – pusiau vaikas, pusiau ežys… Be meilės šiame pasaulyje atsiradęs Ansas tampa tiesiog savotišku daiktu, padaru, kuris pametamas į užkrosnį (šilta), maitinamas (sotu), bet jokio dvasinio, žmogiško ryšio negauna: Pametė tėvai už krosnies šiaudų saują ir paguldė ten Ansą Eželį. Negalėjo motina ir prie savęs jo laikyti – būtų jai krūtinę subadęs. Taip ir gulėjo jis užkrosny aštuonerius metus. Įsiėdė tėvui, tas ir pagalvojo – verčiau jau numirtų. Bet jis nenumirė, o gulėjo sau toliau kaip gulėjęs.

Nemaitintas krūtimi, nelaikytas ant rankų, nekenčiamas – o kaip tai primena vaikų namų mažylius, vėliau visą gyvenimą kenčiančius dėl nesaugaus prieraišumo, dėl nemokėjimo meilę bei dėmesį gauti ar kitiems skleisti. Šiurpuliukai perbėga, kai pamąstai, jog, tyrimų duomenimis, Lietuvoje tėvai per dieną vaikui skiria tik 7 minutes, ir tos pačios, ko gera, ne emociniam bendravimui. Tad ar reikia stebėtis, kad tokie vaikai užsiaugina ežiškus spyglius ir nuo jų kenčia visi aplinkiniai?

Kai Ansui Eželiui suėjo aštuoneri (dabar tai atitiktų mokyklinio amžiaus pradžią), atėjo laikas išleisti jį į žmones, t.y. savą, pažįstamą namų pasaulį praplėsti, praturtinti kiek kitokia patirtimi. Tačiau tėvas gėdijasi savo sūnaus, todėl šis, jausdamasis nereikalingas, paprašo nunešti pakaustyti gaidį, pasiima vamzdį/dūdą ir iškeliauja į girią. Pamąstykime, kaip vertinsime tai, ką šiuo atveju  tėvas gali padaryti, kad atsikratytų Anso Eželio, – ogi net kažkokiu būdu paaiškinti kalviui savo keistą, nenormalų norą… pakaustyti gaidį (pabandykime įsivaizduoti, gal net suvaidinti šį epizodą – kiek čia socialinio bendravimo ir psichologinių problemų atsiskleis). Taigi Ansas pasiima dūdą, sėda ant gaidžio ir patraukia į girią. Šiuo atveju giria reiškia atsitolinimą nuo žmonių bendruomenės, o psichoanalizė (kad ir S.Freudas) girią interpretuoja kaip pasąmonės atitikmenį. Į girią Ansas Eželis dar išsivarė kiaules ir asilus, mat ketino juos girioje ganyti. Atjojęs į girią, liepė gaidžiui užnešti į aukštą medį, ten atsisėdo ir ganė asilus ir kiaules, ir sėdėjo daug daug metų, per tą laiką banda išaugo labai didelė, o tėvas apie jį ničnieko nežinojo. Sėdėdamas medyje, jis pūtė savo dūdmaišį ir labai gražiai dūdavo.

Ir atsitiko kartą važiuoti pro šalį karaliui, kuris toje girioje buvo pasiklydęs.

Kaip matome, girioje Ansui puikiai sekasi (gal todėl, kad čia nėra žmonių?), užtat karalius – tai statuso, valdžios ir galios simbolis – kaipmat girioje paklysta, ir ko tada verti visi jo turtai, statusas ir galybė? Ribinė situacija išbando žmogų, parodo jam tikrųjų ir žmonių susikurtųjų vertybių skirtumus. Įkliuvęs į bėdą karalius ne tik šnekasi su Ansu Ežiu, bet ir užrašo jam tą, kas pirmas pasitiks jį sugrįžusį į savo dvarą. Kultūros, o ne natūros pasaulio žmonės jau neteikia žodžiui galios – jie sutartis sutvirtina raštais (pasakose parašo paprastai reikalauja velnias…), deja, ir šių dažnai išsižada (Karalius pagalvojo: „Didelio čia daikto, juk Ansas Eželis nemoka skaityti, galiu parašyti, ką tik noriu.“). Taigi, dažnas žmogus, ypač tas, kurį sugadina jo tariamasis statusas, yra manipuliatorius, kiekvieną situaciją vertinantis tik statuso požiūriu: kas ką įveiks, kas už kurį bus pranašesnis…

Kaip ir turi būti pasakose, pirmoji tėvą sutiko duktė. Išgirdusi, kas tėvui atsitiko, ji pasakė, kad vis tiek nebūtų už ežio ėjusi. Matome, kad karalaitė yra savo aplinkos suformuota asmenybė – ji manosi pati visada lemianti ir valdanti likimą, ji nejaučia už kitą jokios atsakomybės nei rūpesčio.

Šis scenarijus su karaliaus paklydimu pasakoje pakartotas dukart, taip parodant, kad skirtingi elgesio modeliai nulemia skirtingas pasekmes, tik antrasis karalius nesiruošė Anso apgauti, o jį pasitikusi duktė sutiko paklusti aplinkybėms ir daryti taip, kaip lemta…

Kai Ansui nusibodo girioje (akcentuota tai, kad vis dėlto žmogus – sociali būtybė, poreikis būti tarp žmonių jam yra įgimtas), o žmonės vėl jo nepriėmė, nors leido jiems pjauti kiaulių, kiek tik kas panorės (nevykęs bandymas „nusipirkti“ žmonių meilę, dėmesį, dėkingumą), jis išjojo į pirmąją karalystę, bet ten karalius buvo įsakęs: jeigu kartais atjotų kas raitas ant gaidžio ir turėtų su savim dūdmaišį, tai visiems šaudyti jį, mušti ir badyti, kad tik nepatektų į rūmus.

Čia trumpam atsitolinkime nuo Anso Eželio ir pakalbėkime apie karalių. Transerfingo dėsnis sako, kad kiekvienam pasaulis pasirodo tokiu pavidalu, koks buvo „užsakytas“ : ko karalius tikėjosi ir laukė iš Anso, tą ir gavo… Kai Ansas pagrasina padarysiąs galą ir jam, ir jo dukteriai, karalius duoda šiai arklių, karietą, tarnų, pinigų ir kitokio gero ir išleidžia su Ansu.

Vos tik jie pavažiavo galiuką už miesto, Ansas Eželis tuoj nuplėšė jai gražius drabužius ir ėmė savo dygliuotu kailiu ją badyti. Tol badė, kol ji visa apteko kraujais, sakydamas:

– Štai atpildas už jūsų suktybę, eik šalin, aš tavęs nenoriu.

Epizodo prasmė, manau, aiški – santykis su nuotaka (nuplėšė jai gražius drabužius) eina per agresiją, skausmo sukėlimą, pykčio ir neapykantos energiją (ji visa apteko kraujais). Kodėl Ansas taip elgiasi su mergina / moterimi, kuri jam asmeniškai nieko bloga nepadarė – ne ji į bėdą patekusi žadėjo, ne ji sargybą išstatė, ne ji apgaudinėjo? Prisiminkime, kiek Ansas kūdikystėje ir vaikystėje gavo prisiliesti prie moteriškosios energetikos, kiek jis iš motinos gavo meilės, dėmesio, rūpesčio… Nė kiek negavo – ne veltui toliau pasakoje motina nėra nė karto minima – Ansą ji pagimdė – tarsi krosnis iškepė bandelę, o argi dėl to kas nors jaučia emocinį ryšį su krosnimi J? Motina Anso pasaulyje buvo tik fizinis, materialusis, bet ne dvasinis veiksnys. Nesuvoktas pyktis, agresija Anso nukreipiama į kitą moterį – gal tai paaiškintų, kodėl ir šiandieniniame mūsų pasaulyje kai kurie vyrai itin agresyviai elgiasi su moterimis?

Antroje karalystėje viskas vyko kitaip: karalius buvo paliepęs: jeigu pasirodys kas, panašus į Ansą Eželį, atiduoti jam pagarbą, įleisti pro vartus, šaukti „valio“ ir atvesti į karaliaus rūmus. Pamačiusi jį, karalaitė išsigando, nes jis iš tikrųjų keistai atrodė, bet pagalvojo, kad nieko jau nebepakeisi, – davė ji žodį tėvui ir reikia tesėti. Todėl maloniai pasveikino Ansą Eželį ir tapo jo žmona, ir gavo jis dabar sėsti kartu prie karaliaus stalo, ji atsisėdo šalia, ir jie valgė ir gėrė.

Kaip šauksi – taip atsilieps, ko iš pasaulio ir žmonių lauksi – tą ir gausi, tas ir atsišauks, juk pasaulis – lyg veidrodis, atspindintis mūsų pačių mintis, jausmus, emocijas. Apskritai pasakų veikėjus galima traktuoti kaip personifikuotas emocijas – nors veikėjai ir išgalvoti, tačiau jų sukeltos emocijos realios. Ansas Eželis šiuo atveju gauna tam tikrą pripažinimo porciją. Psichologas ir mokslininkas Ericas Berne‘as žmonių pripažinimo vienetą pavadino „prisilietimu“ ir tai tapo moksline sąvoka. Prisilietimai gali būti teigiami ir neigiami, tačiau žmogaus gyvenimui jie būtini – štai kodėl Ansas Eželis nebenorėjo (tiksliau – nebegalėjo, tik gal dar šito nesuprato) toliau gyventi miške, jam reikėjo žmonių, reikėjo iš jų prisilietimų, net jei jie ir neigiami, t.y. verčia jaustis blogai.  Juk iš troškulio mirštantis žmogus gers net užterštą vandenį… Tačiau iš antrojo karaliaus Ansas gauna teigiamų prisilietimų ir jie ima gydyti sužeistą Anso sielą:

Kai išmušė vienuolika, nuėjo jis į miegamąjį, nusimetė ežio odą ir paliko prie lovos; tada įėjo vyrai, greitai stvėrė odą ir įmetė į ugnį. Ir kai liepsna ją visai prarijo, jis buvo išvaduotas iš burtų ir gulėjo lovoje toks, kaip visi žmonės, tik buvo juodas kaip anglis, lyg apdegęs. Karalius pasiuntė jį pas savo daktarą, tas nuprausė, numazgojo, ištepė brangiais tepalais, ir jis tapo baltas gražus jaunikaitis. Tai pamačiusi, karalaitė apsidžiaugė, kitą rytą jie linksmi atsikėlė, valgė ir gėrė ir dabar jau iškėlė tikras vestuves, o Ansas Eželis gavo iš senojo karaliaus visą karalystę.

Kaip matome, Ansas atsikrato savo ežiškumo, spyglių, tačiau lieka juodas – pažeista siela ne taip greitai pagyja, jai reikia laiko ir vaistų… Kaip vaistas čia minimi brangūs tepalai, o juk tepalas įtrinamas liečiant, glostant J – taigi Ansas gydomas teigiamais prisilietimais. Dabar jau įvyksta tikros vestuvės – pasakose tai simbolizuoja tikrąją brandą, tikrąją iniciaciją. Naujos karalystės gavimas ženklina pasikeitusią Anso asmenybę.

Belieka sudėlioti (kiek tai įmanoma) senojo pasaulio santykius:  senasis tėvas jį pripažino, apsidžiaugė ir išvažiavo kartu į jo karalystę. Taigi tėvas pripažįsta Ansą – pasaulis, kuris pasakos pradžioje visada turi trūkumą, dabar atkurtas. Deja, motinai jame vietos nėra – neįmanoma atkurti to, ko niekada nebuvo. Iš tėvo vaikystėje Ansas gavo bent jau neigiamų prisilietimų, iš motinos – nieko.

Pasaka rodo, kaip svarbu jaunam žmogui suprasti ne tik tai, kas jis yra, bet ir tai, kodėl jis toks, kodėl išgyvena vienokius ar kitokius jausmus, kodėl vieni pasaulio dalykai jį glosto, kiti – žeidžia.

Ir dar – pasaka patvirtina, kad:

  1. Žmonės keičiasi
  2. Ne viskas, ko labai gyvenime reikia, yra šalia
  3. Tikslas pasiekiamas per tam tikrą laiką
  4. Gyvenime visada yra pasirinkimas
Pasidalinti puslapiu:

Regina Dilienė. Apie pasakas be tabu (straipsnis)

By Pagrindinis ugdymas, Pagrindinis ugdymas – Literatūra, Vidurinis ugdymas - Literatūra No Comments

Mitologijos ir tautosakos žinios dabartiniam skaitytojui tampa ne tik puikiu raktu į šiuolaikinės literatūros pasaulį, bet padeda susiorientuoti ir kasdieninio mūsų gyvenimo vertybėse. Ne veltui šiai sričiai nemažai dėmesio skiria bendrojo lavinimo mokyklos išsilavinimo standartai ir brandos egzamino programa. Kai kurie tautosakos ir mitologijos tekstai skaitomi jau pradinėse klasėse, tačiau požiūris į juos turi keistis mokiniui augant. Šiandieniniam paaugliui tai galėtų būti  pirmasis ,,vadovėlis” po sudėtingą ir žiaurų suaugusiųjų pasaulį. Meškos paslaugą tautosakos kursui mokykloje daro ir kai kurių mokytojų perdėtas žavėjimasis struktūralizmu, semiotika ar pan., kai kūrinys tiesiog ,,išdarinėjamas”( tai mokinių sugalvotas terminas), pamirštant paklausti vieno paprasto dalyko: o kas iš viso to išeina, ką aš sužinojau apie save, kitus ir pasaulį?

Turinys

  • Bebenčiukas
  • Sesuo kvailutė
  • Bokšte uždaryta mergina

APIE PASAKAS  BE TABU

Mitologijos ir tautosakos žinios dabartiniam skaitytojui tampa ne tik puikiu raktu į šiuolaikinės literatūros pasaulį, bet padeda susiorientuoti ir kasdieninio mūsų gyvenimo vertybėse. Ne veltui šiai sričiai nemažai dėmesio skiria bendrojo lavinimo mokyklos išsilavinimo standartai ir brandos egzamino programa. Kai kurie tautosakos ir mitologijos tekstai skaitomi jau pradinėse klasėse, tačiau požiūris į juos turi keistis mokiniui augant. Deja, taip būna ne visuomet, todėl ši kultūros sritis dažnai nėra mokinių itin mėgstama (kažkaip netyčia ji buvo pamiršta net Bendrųjų programų projektuose). O gaila, nes būtent pasakos kalba apie tokias aktualias visais laikais šeimos problemas – tėvų ir vaikų santykius, konkurenciją tarp brolių ar seserų, troškimą pirmauti, turėti valdžią ar pan. Šiandieniniam paaugliui tai galėtų būti  pirmasis ,,vadovėlis” po sudėtingą ir žiaurų suaugusiųjų pasaulį. Meškos paslaugą tautosakos kursui mokykloje daro ir kai kurių mokytojų perdėtas žavėjimasis struktūralizmu, semiotika ar pan., kai kūrinys tiesiog ,,išdarinėjamas”( tai mokinių sugalvotas terminas), pamirštant paklausti vieno paprasto dalyko: o kas iš viso to išeina, ką aš sužinojau apie save, kitus ir pasaulį?

Taigi ką daryti, kad paaugliui atsivertų seniausios pasaulio išminties lobynas? Gal pradėkime nuo pasakų? Jų analizei geriausiai tinka psichoanalitiniai metodai – jie paaiškina mūsų prigimtį, pasąmonę, kultūros uždėtus tabu ir panašius paauglį dominančius dalykus. Psichoanalitinį skaitymą galima palyginti su įsižiūrėjimu į kilimo raštą: tekstas nuaustas ,,iš regimų ir geidžiamų vaizdų, bet jo metmenyse ryškėja dar ir neregimas, nevalingas vaizdas, slypintis gijų pyniavoje, kūrinio paslaptis (ir pačiam autoriui, ir skaitytojams), <…> galima prisiminti optinius paveikslus – tai tikri spąstai žvilgsniui. Visa tai skatina vaizduotę, kalbėjimą, skaitančio ar žiūrinčio subjekto aktyvumą” (D. Bergez ir kt.). Susidomėję ,,slaptuoju” pasakų turiniu, mokiniai kartu mokosi nagrinėti erdvę, laiką, personažus, įpranta argumentuoti ir ieškoti analogijų. Taigi leiskimės į kelionę po paslaptingą pasakų pasaulį.

BEBENČIUKAS

Pasaka prasideda gan keistoku šeimos nusakymu: ,,Labai seniai gyveno trys seserys. Dvi buvo gudrios ir išmintingos, o viena kvaila. Jos turėjo vieną brolį, vardu Bebenčiuką. Jis labia mėgo žuvauti. Per dienas irstydavosi laiveliu ir gaudydavo žuvis.” Puiki galimybė įsitikinti, kad tekste svarbu ne tik tai, kas išreikšta, bet ir tai, kas nepasakyta ar pasakyta ,,keistai”, neįprastai. Palyginkime ,,Bebenčiuko” pradžią su keletu kitų pasakų: ,, Seniai, labai seniai gyveno tėvas, močia, turėjo vieną sūnų, tris dukteris” (,,Trys svainiai”); ,,Kitą kartą buvo tėvas ir turėjo tris sūnus: du išmintingus, o trečias buvo durnas (,,Apie tris brolius: du išmintingus, o trečią durną”); ,,Buvo tėvas ir močia. Turėjo juodu dvejetą vaikų: berniukas buvo vardu Jurgiukas, o mergytė – Elenytė (,,Jurgiukas ir Elenytė”).

Iš karto į akis krinta, kad mūsų nagrinėjamoj pasakoj

* neminimi tėvai,

* seserys pristatomos atskirai nuo broliuko, tarsi tai būtų ne ta pati šeima,

* seserų ir broliuko gyvenamosios erdvės skirtingos.

Dabar pažiūrėkime, ką sužinome iš pasakos apie seseris. Jos pristatomos kaip skirtingo amžiaus (vyriausioji, vidurinioji ir jauniausioji kvailutė). Epitetas ,,kvailoji” nėra kaip nors motyvuotas, tad ką tai reiškia šios pasakos kontekste, dar reikės išsiaiškinti. Raganai paėmus broliuką, jo ieškoti pirmoji eina vyriausioji sesuo. Ji, kaip vėliau ir kitos seserys, patenka į išbandymų erdvę. Pasakose herojumi tampama tik išlaikius tam tikrus išbandymus. Vyriški išbandymai vienoki, moteriški – kitokie. Juk ir gyvenime iš vyro laukiame drąsos, ryžto, ištvermės, atkaklumo, o iš moters – švelnumo, užuojautos, gerumo, darbštumo ir pan. Kokios merginų savybės tikrinamos pasakoje ,,Bebenčiukas”?

Pirmasis objektas išbandymų erdvėje – krosnis, prašanti išimti iš jos nors vieną kepalėlį duonos. Krosnis sietina ne tik su namais, jų jaukumu, maistu, bet ir su motinos įsčiomis, o duonos kepalėliai joje – tarsi negimę kūdikiai (Z. Froidas teigė: ,,Vokietijos regione pagimdžiusi moteris apibūdinama taip: jos krosnis sugriuvo. Liepsna visada reiškia vyro genitalijas, o ugnies vieta, židinys, – moters įsčias”).

Antrasis objektas – karvė, norinti, kad mergelė ją pamelžtų. Melžimas – įprastas kaimo moters darbas, o pienas, kaip vienintelis kūdikių maistas, siejamas su motinyste.

Trečiasis objektas – obelis, prašanti palengvinti jos naštą ir nuskinti nors vieną obuolėlį. Obelis tautosakoje – gyvybės medis.

Ketvirtasis objektas – lieptas, prašantis jį nuplauti. Tai vienas įprasčiausių moters darbų. Tačiau lieptas pasakoje akivaizdžiai turi ir kitą funkciją – jis siejasi su vedybų virsmo situacija ir simbolizuoja perėjimą iš vieno socialinio statuso į kitą.

Matome, kad visi išbandymai siejasi su namais – jų tvarkymu, maisto ruošimu, rūpinimusi kitais – ir su moteriškumu bei motiniškumu. Tokiems išbandymams įveikti nereikia ypatingų galių, drąsos, jėgos ar pan. Reikia kažko tokio, kas nepaklūsta kasdienio gyvenimo logikai. Dar kartą pažvelkime į pasaką – ką jauniausioji sesuo darė kitaip nei vyresniosios.

Pirmosios dvi merginos į visus išbandymų erdvės objektų prašymus atsakydavo vienodai: ,,Neturiu laiko”. Laikas – kultūros ženklas. Spręsti, kam turėti laiko, o kam ne – reiškia vadovautis protu, pasitikėti savimi, o ne pasiduoti nuojautoms ir instinktams. Bet vyresniosios pralaimi, nors jų veiksmai logiškai paaiškinami – jos skuba pas raganą, tad kiti dalykai dabar nesvarbūs, o jauniausioji – kvailutė (?) – pasiduoda intuicijai, jos veiksmus tarsi padiktuoja pati situacija. Tad ši mergina laimi. Pasakose laimėtojui visada gausiai atlyginama. O koks šiuo atveju yra atlyginimas, koks apdovanojimas laukia ,,kvailutės”?

Iš karto tenka atsiriboti nuo atsakymo, jog sesuo paprasčiausiai išgelbėjo broliuką, nes tokiu atveju visų trijų seserų apdovanojimas būtų bendras ir, aišku, vienodas. Kyla klausimas, kas šioje pasakoje yra Bebenčiukas? Panagrinėkime.

Pirmosios keturios Bebenčiuko vardo raidės yra ,,bebe”, jos gali reikšti žodį ,,vaikas” arba ,,kūdikis”. Mažybinė priesaga –uk- tai patvirtintų. Iš pirmojo skiemens ,,be” galime manyti, kad minimas vaikas neturi vardo, juk ir pats ,,Bebenčiukas” yra ne tikras vardas, o greičiau daugybės mažų vaikų maloninis pavadinimas. Yra dar žodis babekas (bebekas), kuris reškia kažką nekalbantį, nesubrendusį, tarsi esantį už žmonių gyvenimo ribos, kitam pasauly. Žinome, kad vardo davimas – tai tarsi krikštijimas, tai objekto ar subjekto ,,pašaukimas” iš mitinės erdvės į socialinę (prisiminkime gausius padavimus apie ežerus, atsiradusius atspėjus jų vardą). Bebenčiukas tarsi dar nepašauktas į ,,šį” pasaulį. D. Astramskaitė straipsnyje ,,Vestimentarinis kodas lietuvių mitologijoje” (žr. ,,Baltos lankos” 1993/3) teigia, kad ,,kūdikis be vardo”, t.y. nekrikštytas kūdikis, vadinamas gudu. Gudiškumu čia įvardijamas tam tikras nesocialumas, naujo žmogaus kitokybė. Kūdikis iki krikštynų yra už visuomenės ribų. Krikštynos, po kurių vaikas nustoja būti gudu, yra ta riba, ties kuria keičiasi socialinis statusas. Tai perėjimas iš ekstra – socialinės erdvės į visuomeninių papročių erdvę. Kokia gi ta ekstra – socialinė erdvė? Atsakymas visiškai atitinka lietuvišką pasaulio sampratą – tai vanduo. Sakoma, kad iki gimimo kūdikiai gyvena vandenyje, kur juos ,,bobutė radusi beskalbdama upelyje ar ežere… ir sugavusi atneša mamytei”.

Bebenčiukas ,,labai mėgo žuvauti”, todėl dienų dienas praleisdavo besiirstydamas laiveliu ir gaudydamas žuvis. Vanduo yra moteriškasis elementas, kuris šiuo atveju gali simbolizuoti gyvybės pradžią. Laivelis – tai lyg dar negimusio kūdikio gemalas (Z. Froidas teigia, kad laivai reiškia moteris). Bebenčiukas visą laiką būna vandenyje, kol jį nusineša ragana, ir tai gali atitikti kūdikio gimimą – išėjimą iš motinos įsčių (vandens). Bebenčiukas negali įtakoti savo likimo (jį galima nusinešti ir parsinešti). Įdomu tai, jog kol sesuo neša Bebenčiuką namo, jis yra neminimas, tarsi mergina bėgtų viena, o vaiką tuo pačiu metu ir turėtų, ir neturėtų, jie abu tarsi tampa vienu asmeniu (kaip besilaukianti moteris su savo kūdikiu).

Pasakos pradžioje Bebenčiukui sava erdvė yra vanduo, o pabaigoje tokia jam tampa seserų namai, nes pasakoma, kad mergelė parėjo namo, ir nuo tada ,,vėl visi pradėjo laimingai gyventi”. Taip susidaro įspūdis, kad Bebenčiukas tarsi gimė ir apsigyveno motinos – jauniausiosios sesers, vadinamos kvailute,- namuose.

Pagal senovės lietuvių papročius pirmoji turi ištekėti vyriausioji duktė, o jauniausioji tai turi padaryti paskutinė. Pasaka teigia, kad paprastai laimi tas, kuris klauso gamtos, o ne kultūros balso, čia nepaisoma tradicijų (prigimties reiškimasis kultūroje kartais yra nepriimtinas). Taip atsiranda įtampa tarp natūros ir kultūros, tarp papročių ir gyvenimo logikos. Jauniausioji sesuo kitų vadinama kvailute, nes ji nepasikliauja savo protu. Tačiau protas kartais klaidina ir atitolina nuo prigimties, kuri iš tikrųjų nulemia žmogaus likimą.

Beliko apžvelgti raganos funkciją šioje pasakoje. Šis personažas nėra nei blogas, nei baisus. Bebenčiukas raganai ,,labai patiko”, tad vaiką ji ,,pasiima” (žodis, nereiškiantis prievartos).  Prisiminę pasakos pradžią, kur ,,pasigedome” tėvų, galime daryti prielaidą, kad  r a g a n a  g a l i  b ū t i  s e n a    s e s e r ų  m o t i n a. Ji ir Bebenčiuką galėjo pasiimti todėl, kad prabudo motiniški jausmai. Psichologine prasme sena ragana ji gali būti tik dukterų požiūriu, nes merginos jau fiziškai subrendo moterystei ir motinystei, motina jų gyvenime tapo nebereikalinga. Tai skamba žiauriai, tačiau gamtos (natūros) pasaulis sentimentų nepripažįsta. Senei akys užlipinamos moliu, kuris gali reikšti ,,priminimą”, kad ji priklauso jau kitam pasauliui. Juk smilgų trobelė, kurioje ragana gyvena, reikštų sausumą (mažai vandens – mažai moteriškumo), gyvybingumo trūkumą, kažką netvirto, laikino. Tai priešingybė erdvei, esančiai šiapus tilto, kur gyvybė veržiasi per kraštus, kupoja ( ne veltui prašoma: ,,…išmilžk iš manęs nors lašelį pieno, palengvink man naštą”). Tilto įvaizdį rasime visuose virsmuose – tai jungtis tarp ,,čia-anapus”.Įdomu tai, kad, sužinojusios apie broliuko dingimą, seserys eina ieškoti ne jo, o raganos. Jos nesąmoningai tarsi ieško sau ne tik vaiko, bet ir raganos likimo, kuris, lyg savaime suprantamas dalykas, neatsiejamas nuo vaikų turėjimo. Taip įprasminta senojo baltų tikėjimo nuoroda, kad ,,gyvybė, pasiekusi aukščiausią gajos laipsnį – kupos tašką – pradeda naują gyvybę ir tuo pačiu metu, palinkdama maros pusėn, pasirašo sau mirties nuosprendį”. Trečioji sesuo, nuplaudama tiltą, ne tik išlaiko išbandymą, bet ir tartum pasiruošia kelią į raganos likimą. Deja, toks gyvenimas (ne tik pasaka…). K. Pukelis pastebi: ,,Esminis baltų vestuvių bruožas – liūdesys. Kodėl? Atsakymą, matyt, galėtume rasti baltų žmogaus būties filosofijoje: tai suvokimas, kad vestuvės yra lūžio tarp gajos ir maros taškas, ,,nokti – nykti” dėsnio kosminės dramos kulminacija. Liūdesys baltų vestuvėse reiškia nenorą palikti gaivos, žydėjimo šalies, nes žydėti, vadinasi, suprasti, kad netrukus teks žiedėti, džiūti”, o perfrazuojant pagal mūsų nagrinėjamą pasaką – gyventi smilgų trobelėje.

Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodęs vaikiškai paprastas kūrinys keturiolikmečiams ar net šešiolikmečiams padeda suvokti amžinas tėvų ir vaikų problemas. Visame kūrinyje vyrauja moteriškumo ir motiniškumo simboliai. Išbandymais tikrinama, ar merginos sugebės pasirūpinti kūdikiu – jo maistu, aplinka. Kvailutės ,,apdovanojimas” ir yra jos iškovotasis kūdikis.

Įžvalgų teisingumą padeda pasitikrinti kitos panašios pasakos. Vieną iš jų trumpai ir apžvelgsime.

 

SESUO KVAILUTĖ

 

Kaip ir pasakoje apie Bebenčiuką, gyveno trys seserys. Jaunėlė buvo menko proto ir ,,todėl seserų būdavo skriaudžiama, apvalgoma ir kvailute vadinama”. Skirtumas tas, kad šioje pasakoje vyriausioji sesuo turėjo mažą sūnelį. Tačiau, kai ragana, pasivertusi gulbe, vaiką pagrobia, jo ieškoti eina tik vyresnioji ir jauniausioji seserys, o ne vaiko motina. Tai patvirtintų mūsų įžvalgą, kad kalbama apie jauno žmogaus brandos išbandymus. Kvailutė savo intuicija, pasikliovimu nuojautomis čia dar labiau priartinta prie gamtos – ji iš anksto įspėja seseris, kad nepraustų vaiko baltai, nes nusineš gulbės, ji džiaugiasi kriaušelėmis ir obuoliais (čia yra kriaušės prašymas ją pakrėsti, o nėra liepto plovimo). Graži detalė – kvailutė išėmė iš krosnies pyragus ir ,,prisidėjo pilną prijuostę” (tai užuomina į nėštumą).

Raganos trobelė miške pasiekiama tik sutemus, vadinasi čia labiau akcentuojamas šio personažo mitologiškumas ( tai patvirtintų ir sugebėjimas pavirsti kažkuo kitu). Tačiau viskas ne taip paprasta: A. J. Greimas teigia, kad pirmasis raganos bruožas – ,,tai jos veiklos, jos pasaulio nesuderinamumas su vandeniu: ragana neturi jėgos ,,an marių”. Pasakoje ,,Sesuo kvailutė” ragana pavirsta gulbe – vandens paukšte,- o tai nesuderinama su mitinėmis šio veikėjo funkcijomis. Vadinasi, net ir šiai raganai taikyti mitinio nagrinėjimo kodo negalime, tinka tik vienas aspektas – mitologijoje ragana reiškia visatos tvarkos, harmonijos saugotoją, jos galioje yra v a i s i n g u m o priežiūra. Matome, kad pasaka ar atskiri jos personažai patys ,,padiktuoja” perskaitymo būdą.

BOKŠTE UŽDARYTA MERGINA

Šią pasaką su mokiniais nagrinėti paskatino kažkada girdėta Danijos mokytojų paskaita apie asmenybės raidos etapus (pagal Z. Froidą) ir jų raišką pasakose bei kai kuriuose literatūros kūriniuose.

Pasaka prasideda taip: ,,Kažin kada, labai seniai, trisdešimtoje karalystėje gyveno žmogus su pačia, kurie jau ir vidutinės senatvės sulaukė, o vis dar neturėjo vaikų. Netoli jų gyvenimo buvo labai gražus sodas su visokiais nematytais vaisiais, bet tas sodas buvo aptvertas aukšta tvora be jokių vartelių, ir niekas tos tvoros negalėdavo perlipti. Mat tai buvo raganos sodas.

Sykį to žmogaus pati sako:

  • Jeigu aš negausiu obuolių iš raganos sodo pavalgyti, turėsiu mirti.
  • Nemirk,- pasakė jai vyras,- verčiau jau aš eisiu tų obuolių pasiskinti.”

Kaip matome, pasakos pradžioje nurodytas trūkumas – šeima ilgus metus neturėjo vaikų. Yra ir aiškiai atskirtos dvi erdvės. Ką reiškia raganos sodas, tikriausiai lengvai suprasime prisiminę pasakos ,,Bebenčiukas” analizę – tai motiniškumo simbolis (vėliau šią įžvalgą pagrįsime ir kitais faktais). Prie raganos sodo obuolių prisiliečiama tik vyro pagalba, nors pradžioje buvo pasakyta, kad niekas tos tvoros perlipti negalėjo… Be to, obuolys nėra koks stebuklingas vaisius, kad jį būtų sunku gauti, vadinasi, jo ypatingumas slypi kitur ir siejamas būtent su raganiškumu.

Taigi pasakos pradžia yra labai ,,gyvenimiška”: šeima, ilgai neturėjusi vaikų, dabar laukia…šeimynos pagausėjimo (nors tiesiogiai to nepasakyta, bet aišku iš užuominų – neįprasti moters norai, besąlygiškas vyro dėmesys žmonai, kai tenkinami net keisčiausi įnoriai).

Dukros atsiradimas nutiesia moteriai tiltą į raganos likimą (prisiminkime pasaką ,,Bebenčiukas”). Tėvai apskritai daugiau neminimi, jie nebando mergaitės vaduoti, atsiimti, o ši irgi ,,nežino”, kad turi tėvus. Taip yra todėl, kad motina paaugusios dukros požiūriu yra ragana. Mergaitę ji norėtų turėti tik sau, todėl, kai ši paauga ir tampa labai graži, bijodama, kad kas jos nepavogtų, uždaro bokšte. Nuo kokių pavojų saugoma mergina? Į šį klausimą padės atsakyti plaukų simbolis. Pasakoje akcentuojama: ,,…o tos mergaitės išaugo tokie ilgi plaukai, kad supindavo trijų sieksnių kasą”. Žinome, kad plaukai, pagal Z. Froidą, – seksualumo ženklas. Lietuviškas plaukų pavadinimas labai prasmingas: siejasi su žodžiu ,,plaukti”, šis savo ruožtu – su vandeniu, tekėjimu,  dar toliau žodžiai ,,nuotaka”, ,,tekūtė”, ,,ištekuolė”.

Bokštas jau vien dėl savo formos – apačioje neturi jokių durų, tik viršuje vieną langelį, – kaip teigia Z. Froidas, simbolizuoja vyriškąjį seksualumą. Uždarydama dukterį bokšte, motina uždaro ją su vyrišku seksualumu susijusių vaizdinių tvirtovėje. Tai didžioji visų tėvų klaida – juk liaudies išmintis sako, kad uždraustas vaisius saldžiausias. Tad prie bokšto pasirodo tas, kurio merginos prigimtis seniai šaukėsi.

Panagrinėkime išsamiau susitikimo situaciją: ,, Karaliūnas užlipo ir nustebo, pamatęs skaisčią kaip dieną merginą, o mergina išsigando, išvydusi gražų jaunikaitį, šilkuose žydintį kaip jurginą. Bet paskui abu įsišnekėjo ir kaskart labiau vienas kitam patiko.

– Aš esu karaliūnas, ar tekėsi už manęs?

–  Mielai už tavęs tekėčiau, nes geriau man su tavim jaunu gyventi negu su sena ragana, bet kaip man iš čia išsigauti?”

Akcentuojamas išorinis abiejų jaunuolių grožis, pasidavimas pirmam impulsui. To jiems pakanka, kad aiškiai būtų užsiminta apie vedybas. Tačiau liaudies pasakų išmintis byloja, kad vedybų virsmui reikia subręsti, tiek mergina, tiek vaikinas turi pereiti tam tikrus išbandymus. Pasakoje (kaip ir gyvenime) dažnai tai supranta tik motina – ragana (paklauskite savo mokinukių: ar niekada širdyje nejautė pykčio savo mamoms, tikroms ,,raganoms”, kad šios neleido dukrų į šokius ar kitokius jų amžiui nepriderančius pasilinksminimus. Įdomumo dėlei priminsiu nedidelį epizodą iš A. Vienuolio ,,Paskenduolės”: ,, Jonienė Šližienė, ilgai nebesulaukusi savo Marytės, prietemoj atėjo su vytine jos namo varyti ir, suradusi dukrelę jaunimo būry, pradėjo ją žabu kapoti per pečius, per galvą. Kai, nebežinodama, kur iš gėdos dėtis, Marytė pabėgo iš kiemo, Šližienė, atsikreipusi į vakaruškininkus, pradėjo keikti ir juos, ir tų namų šeimininkus. Galop, padariusi gerą darbą, išvaikiusi vakaruškas ir prigrasiusi pranešti kunigams, išsinešdino”) .Taigi už nepaklusimą kultūros taisyklėms baudžiama. Ragana perpykusi nukirpo merginos kasą (vestuvinė – mergvakario – apeiga? Psichologine prasme tai reikštų seksualinio patrauklumo atėmimą), o ją pačią nubogino į tyrus laukus ir paliko vieną vargo vargti. Atskyrimas – viena iš būtinų kiekvieno virsmo apeigų. Kaip teigia Z. Froidas, nuo šiol individas turi spręsti didžiąją atsiskyrimo nuo tėvų užduotį, ir tik ją atlikęs jis nustoja buvęs vaiku, kad taptų socialinės bendrijos nariu. Ši užduotis iškyla kiekvienam žmogui; dėmesio verta tai, kad retai pavyksta ją išspręsti idealiai, t.y. psichologiniu ir socialiniu požiūriu korektiškai. Motina pasakoje tarsi bando atitaisyti tai, ką jaunieji pamiršo… Tyri laukai – mažai drėgmės, mažai gyvybingumo, mažai seksualumo.

Karaliūnas baudžiamas kitaip: jam ragana išlupa akis. Tai reikštų, jog reikia išmokti matyti širdimi (ši nuostabi tiesa labai gražiai išsakyta A. de Sent Egziuperi knygoje ,,Mažasis princas”: ,,Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis”). Antrasis karaliūno ir merginos susitikimas jau daug sėkmingesnis – širdis atveda jaunuolį pas merginą, o jos ašaros užkrenta ant karaliūno akių ir šis praregi. Pasaka, kaip ir priklauso, baigiama vestuvėmis, nes visas virsmo ritualas atliktas.

Panašios pasakos randamos ir kitų tautų kūryboje. Norėčiau ,,Bokšte uždarytą merginą” palyginti su brolių Grimų pasaka ,,Katilėlis” – siužetų panašumas tiesiog stebina. Kiek atviresnė ,,Katilėlio” pabaiga: aiškiai pasakyta, kad karalaitis ieško savo ,,brangiosios žmonelės”, o dykumoj (pradedant Biblija, tai visada reiškia išbandymų vietą) gyvena Katilėlis (toks mergaitės vardas) ,,su jai gimusiais dvyniais, su berniuku ir mergaite”.

Įdomi detalė – ir pasakoje ,,Bebenčiukas”, ir ,,Bokšte uždaryta mergina”, ir ,,Katilėlis” ragana lieka nenubausta. Tai tik patvirtina mūsų įžvalgą, kad ji nėra blogio nešėja (plg.  pasaką ,,Sigutė”, ,,Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė” ar pan.), o pasaka nėra pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą…

Tiems, kurie abejoja, ar pagrįstai  nagrinėjant pasakas  remiamasi Z. Froidu, atsakysiu citata iš šio autoriaus veikalo ,,Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”: ,,…iš kur mes, tiesą sakant, žinome šias sapno simbolių reikšmes, apie kurias sapnavusysis iš viso neužsimena arba pasako labai mažai?

Atsakau: jas žinome iš įvairiausių šaltinių, iš pasakų ir mitų, anekdotų ir pokštų, iš folkloro, t.y. tautų papročių, patarlių, dainų, iš poetinės ir kasdienės kalbos vartosenos. Visur aptinkame tą pačią simboliką, kai kada nereikia jokių nuorodų, kad ją suprastume. Patyrinėję kiekvieną iš šių šaltinių skyrium, rasime pakankamai daug paralelių su sapno simbolika, kad įsitikintume savo aiškinimų teisingumu”. Sudėtingiau atsakyti į klausimą, kiek giliai reikėtų su mokiniais leistis į psichoanalizės subtilumus. Patarčiau spręsti iš mokinių reakcijos, nes juk mes keliame tikslą sudominti paauglius tautosaka, o ne nuo jos atbaidyti… Taigi jei ligšiolinė analizė per daug neišgąsdino, galime eiti toliau.

Motinos ir dukterų (ne tik sūnaus ir tėvo) įtemptus santykius Z. Froidas vadina Edipo kompleksu. Jis sako, kad duktė laiko motiną autoritetu, ribojančiu jos valią, siekiančiu, kad ji paklustų visuomenės reikalavimui atsižadėti savo seksualinės laisvės; negana to, kartais tai ir konkurentė, kuri priešinasi ir nesileidžia išstumiama (juk taip ir įvyksta abiejose mūsų nagrinėjamose pasakose). Ko iš tikrųjų siekia pasakose vaizduojamos merginos, pasufleruoja  vaisių (obuolių, kriaušių) ir gėlių (pvz., katilėlis) simboliai. Anot Z. Froido, ,,vaisius reiškia ne vaiką, bet krūtis. <…> Sodas – dažnas moters genitalijų simbolis. Žiedai ir gėlės žymi moters genitalijas arba – specialesniu atveju – nekaltybę. Nepamirškite, kad žiedai iš tikrųjų yra augalų genitalijos”. Įdomi detalė randama brolių Grimų pasakoje ,,Katilėlis” – čia karalaičiui akis išduria ne ragana, kaip lietuviškame variante, o ,,jis iš to skausmo šoko iš bokšto; negyvai neužsimušė, bet erškėtis, į kurį jis įkrito, išdūrė jam akis”. Ar tai ne bausmė už pernelyg ankstyvus lytinius santykius? Be to, šioje pasakoje randame juos išreiškiantį simbolį – lipimą. Gėlės – katilėlio – forma neabejotinai yra moteriškumo simbolis. Dar kartą prisiminkime ir lietuvių liaudies pasaką ,,Sesuo kvailutė”: jau kalbėjome, kad tik kvailutė (toks vertinimas kultūros požiūriu) gali atvirai džiaugtis obuoliukais ir kriaušelėmis (,,Tai gražumėlis kriaušelių”, ,,tai gražumėlis obuoliukų”), o pilna prijuoste pyragų mergina panaši į besilaukiančią moterį… Tačiau nereikia manyti, kad šios pasakos yra  apie amoralumą, juk ,,tėvų vaidmenys, vaikų priežiūra ir su visa tuo susiję vaizdiniai bei įsitikinimai jau yra kultūros dalis” (T. Eagleton). Pasakos tik ,,pasako”, kas su žmogumi vienu ar kitu jo gyvenimo tarpsniu darosi, vyksta.

Suprasdama kai kurių kolegų pasibaisėjimą tokia ,,amoralia” pasakų interpretacija, pabaigoje pacituosiu Marcelijaus Martinaičio mintis: ,,Dėstydamas tautosaką, iš patirties žinau, kad gilieji folkloro turiniai nėra nei pasenę, nei išsemti, tik dažniausiai būna pasenę perdavimo būdai, perdėm romantizuotos interpretacijos, ta mergelių , bernelių ir rūtelių poetika, iš kurios šaipėsi Henrikas Radauskas” (paskaitykite  jo eilėraštį ,,Gėlė ir vėjas” – R.D.). Po išoriniu tautosakos vaizdų dailumu, kada juos susieji su papročiais bei apeigomis, kartais slypi rūsti tiesa. Kad ir tos poezijos ir dainų išgarsintos rūtelės, rūtų vainikėlis juk yra sietinas su gana brutaliu vedybiniu aktu – beveik viešu mergystės panaikinimu ar sunaikinimu”. Kitaip žvelgti į pasakas paskatino ir mano mokinių darbai: čia publikuojama  pasakos ,,Bebenčiukas” analizė paruošta pagal trečiokės gimnazistės Rasos Jančiauskaitės filologų konkursui pateiktą darbą, įvertintą antrąja vieta respublikoje ir sulaukusį tikrai puikių  Tautosakos instituto mokslinių bendradarbių ir net prof. R. Šilbajorio – vieno žymiausių išeivių literatūrologo – recenzijų.

Literatūra

  1. Bergez ir kt. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. ,,Baltos lankos”1998.
  2. J. Greimas. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chicago 1990.
  3. Broliai Grimai. Trys Verpėjos. V., 1979.
  4. Eagleton. Įvadas į literatūros teoriją. ,,Baltos lankos” 2000.
  5. S. Freud. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. V., ,,Vaga” 1999.
  6. Gulbė karaliaus pati. Lietuvių liaudies pasakos. V., 1963 (1986).
  7. Martinaitis. Tautosakos tekstas ir jo skaitymas. – ,,Gimtasis žodis” 2000/2
  8. Pukelis. Virsmo regula Rėdos rato filosofijoje. – kn. K. Pukelis. Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. K., 1998.

Reziume

Straipsnyje kalbama apie psichoanalitinį pasakų nagrinėjimo būdą (remiamasi Z. Froidu). Šiuo aspektu aptariami motinos ir dukterų vaidmenys bei santykiai ir jų raiška pasakose ,,Bebenčiukas”, ,,Bokšte uždaryta mergina” ir kt. Minėtose pasakose kalbama apie merginų išbandymus – ar jos subrendusios moterystei ir motinystei, nagrinėjama, kaip pasikeičia motinos vaidmuo dukterims užaugus.

Pasidalinti puslapiu: