Mitologijos ir tautosakos žinios dabartiniam skaitytojui tampa ne tik puikiu raktu į šiuolaikinės literatūros pasaulį, bet padeda susiorientuoti ir kasdieninio mūsų gyvenimo vertybėse. Ne veltui šiai sričiai nemažai dėmesio skiria bendrojo lavinimo mokyklos išsilavinimo standartai ir brandos egzamino programa. Kai kurie tautosakos ir mitologijos tekstai skaitomi jau pradinėse klasėse, tačiau požiūris į juos turi keistis mokiniui augant. Šiandieniniam paaugliui tai galėtų būti  pirmasis ,,vadovėlis” po sudėtingą ir žiaurų suaugusiųjų pasaulį. Meškos paslaugą tautosakos kursui mokykloje daro ir kai kurių mokytojų perdėtas žavėjimasis struktūralizmu, semiotika ar pan., kai kūrinys tiesiog ,,išdarinėjamas”( tai mokinių sugalvotas terminas), pamirštant paklausti vieno paprasto dalyko: o kas iš viso to išeina, ką aš sužinojau apie save, kitus ir pasaulį?

Turinys

  • Bebenčiukas
  • Sesuo kvailutė
  • Bokšte uždaryta mergina

APIE PASAKAS  BE TABU

Mitologijos ir tautosakos žinios dabartiniam skaitytojui tampa ne tik puikiu raktu į šiuolaikinės literatūros pasaulį, bet padeda susiorientuoti ir kasdieninio mūsų gyvenimo vertybėse. Ne veltui šiai sričiai nemažai dėmesio skiria bendrojo lavinimo mokyklos išsilavinimo standartai ir brandos egzamino programa. Kai kurie tautosakos ir mitologijos tekstai skaitomi jau pradinėse klasėse, tačiau požiūris į juos turi keistis mokiniui augant. Deja, taip būna ne visuomet, todėl ši kultūros sritis dažnai nėra mokinių itin mėgstama (kažkaip netyčia ji buvo pamiršta net Bendrųjų programų projektuose). O gaila, nes būtent pasakos kalba apie tokias aktualias visais laikais šeimos problemas – tėvų ir vaikų santykius, konkurenciją tarp brolių ar seserų, troškimą pirmauti, turėti valdžią ar pan. Šiandieniniam paaugliui tai galėtų būti  pirmasis ,,vadovėlis” po sudėtingą ir žiaurų suaugusiųjų pasaulį. Meškos paslaugą tautosakos kursui mokykloje daro ir kai kurių mokytojų perdėtas žavėjimasis struktūralizmu, semiotika ar pan., kai kūrinys tiesiog ,,išdarinėjamas”( tai mokinių sugalvotas terminas), pamirštant paklausti vieno paprasto dalyko: o kas iš viso to išeina, ką aš sužinojau apie save, kitus ir pasaulį?

Taigi ką daryti, kad paaugliui atsivertų seniausios pasaulio išminties lobynas? Gal pradėkime nuo pasakų? Jų analizei geriausiai tinka psichoanalitiniai metodai – jie paaiškina mūsų prigimtį, pasąmonę, kultūros uždėtus tabu ir panašius paauglį dominančius dalykus. Psichoanalitinį skaitymą galima palyginti su įsižiūrėjimu į kilimo raštą: tekstas nuaustas ,,iš regimų ir geidžiamų vaizdų, bet jo metmenyse ryškėja dar ir neregimas, nevalingas vaizdas, slypintis gijų pyniavoje, kūrinio paslaptis (ir pačiam autoriui, ir skaitytojams), <…> galima prisiminti optinius paveikslus – tai tikri spąstai žvilgsniui. Visa tai skatina vaizduotę, kalbėjimą, skaitančio ar žiūrinčio subjekto aktyvumą” (D. Bergez ir kt.). Susidomėję ,,slaptuoju” pasakų turiniu, mokiniai kartu mokosi nagrinėti erdvę, laiką, personažus, įpranta argumentuoti ir ieškoti analogijų. Taigi leiskimės į kelionę po paslaptingą pasakų pasaulį.

BEBENČIUKAS

Pasaka prasideda gan keistoku šeimos nusakymu: ,,Labai seniai gyveno trys seserys. Dvi buvo gudrios ir išmintingos, o viena kvaila. Jos turėjo vieną brolį, vardu Bebenčiuką. Jis labia mėgo žuvauti. Per dienas irstydavosi laiveliu ir gaudydavo žuvis.” Puiki galimybė įsitikinti, kad tekste svarbu ne tik tai, kas išreikšta, bet ir tai, kas nepasakyta ar pasakyta ,,keistai”, neįprastai. Palyginkime ,,Bebenčiuko” pradžią su keletu kitų pasakų: ,, Seniai, labai seniai gyveno tėvas, močia, turėjo vieną sūnų, tris dukteris” (,,Trys svainiai”); ,,Kitą kartą buvo tėvas ir turėjo tris sūnus: du išmintingus, o trečias buvo durnas (,,Apie tris brolius: du išmintingus, o trečią durną”); ,,Buvo tėvas ir močia. Turėjo juodu dvejetą vaikų: berniukas buvo vardu Jurgiukas, o mergytė – Elenytė (,,Jurgiukas ir Elenytė”).

Iš karto į akis krinta, kad mūsų nagrinėjamoj pasakoj

* neminimi tėvai,

* seserys pristatomos atskirai nuo broliuko, tarsi tai būtų ne ta pati šeima,

* seserų ir broliuko gyvenamosios erdvės skirtingos.

Dabar pažiūrėkime, ką sužinome iš pasakos apie seseris. Jos pristatomos kaip skirtingo amžiaus (vyriausioji, vidurinioji ir jauniausioji kvailutė). Epitetas ,,kvailoji” nėra kaip nors motyvuotas, tad ką tai reiškia šios pasakos kontekste, dar reikės išsiaiškinti. Raganai paėmus broliuką, jo ieškoti pirmoji eina vyriausioji sesuo. Ji, kaip vėliau ir kitos seserys, patenka į išbandymų erdvę. Pasakose herojumi tampama tik išlaikius tam tikrus išbandymus. Vyriški išbandymai vienoki, moteriški – kitokie. Juk ir gyvenime iš vyro laukiame drąsos, ryžto, ištvermės, atkaklumo, o iš moters – švelnumo, užuojautos, gerumo, darbštumo ir pan. Kokios merginų savybės tikrinamos pasakoje ,,Bebenčiukas”?

Pirmasis objektas išbandymų erdvėje – krosnis, prašanti išimti iš jos nors vieną kepalėlį duonos. Krosnis sietina ne tik su namais, jų jaukumu, maistu, bet ir su motinos įsčiomis, o duonos kepalėliai joje – tarsi negimę kūdikiai (Z. Froidas teigė: ,,Vokietijos regione pagimdžiusi moteris apibūdinama taip: jos krosnis sugriuvo. Liepsna visada reiškia vyro genitalijas, o ugnies vieta, židinys, – moters įsčias”).

Antrasis objektas – karvė, norinti, kad mergelė ją pamelžtų. Melžimas – įprastas kaimo moters darbas, o pienas, kaip vienintelis kūdikių maistas, siejamas su motinyste.

Trečiasis objektas – obelis, prašanti palengvinti jos naštą ir nuskinti nors vieną obuolėlį. Obelis tautosakoje – gyvybės medis.

Ketvirtasis objektas – lieptas, prašantis jį nuplauti. Tai vienas įprasčiausių moters darbų. Tačiau lieptas pasakoje akivaizdžiai turi ir kitą funkciją – jis siejasi su vedybų virsmo situacija ir simbolizuoja perėjimą iš vieno socialinio statuso į kitą.

Matome, kad visi išbandymai siejasi su namais – jų tvarkymu, maisto ruošimu, rūpinimusi kitais – ir su moteriškumu bei motiniškumu. Tokiems išbandymams įveikti nereikia ypatingų galių, drąsos, jėgos ar pan. Reikia kažko tokio, kas nepaklūsta kasdienio gyvenimo logikai. Dar kartą pažvelkime į pasaką – ką jauniausioji sesuo darė kitaip nei vyresniosios.

Pirmosios dvi merginos į visus išbandymų erdvės objektų prašymus atsakydavo vienodai: ,,Neturiu laiko”. Laikas – kultūros ženklas. Spręsti, kam turėti laiko, o kam ne – reiškia vadovautis protu, pasitikėti savimi, o ne pasiduoti nuojautoms ir instinktams. Bet vyresniosios pralaimi, nors jų veiksmai logiškai paaiškinami – jos skuba pas raganą, tad kiti dalykai dabar nesvarbūs, o jauniausioji – kvailutė (?) – pasiduoda intuicijai, jos veiksmus tarsi padiktuoja pati situacija. Tad ši mergina laimi. Pasakose laimėtojui visada gausiai atlyginama. O koks šiuo atveju yra atlyginimas, koks apdovanojimas laukia ,,kvailutės”?

Iš karto tenka atsiriboti nuo atsakymo, jog sesuo paprasčiausiai išgelbėjo broliuką, nes tokiu atveju visų trijų seserų apdovanojimas būtų bendras ir, aišku, vienodas. Kyla klausimas, kas šioje pasakoje yra Bebenčiukas? Panagrinėkime.

Pirmosios keturios Bebenčiuko vardo raidės yra ,,bebe”, jos gali reikšti žodį ,,vaikas” arba ,,kūdikis”. Mažybinė priesaga –uk- tai patvirtintų. Iš pirmojo skiemens ,,be” galime manyti, kad minimas vaikas neturi vardo, juk ir pats ,,Bebenčiukas” yra ne tikras vardas, o greičiau daugybės mažų vaikų maloninis pavadinimas. Yra dar žodis babekas (bebekas), kuris reškia kažką nekalbantį, nesubrendusį, tarsi esantį už žmonių gyvenimo ribos, kitam pasauly. Žinome, kad vardo davimas – tai tarsi krikštijimas, tai objekto ar subjekto ,,pašaukimas” iš mitinės erdvės į socialinę (prisiminkime gausius padavimus apie ežerus, atsiradusius atspėjus jų vardą). Bebenčiukas tarsi dar nepašauktas į ,,šį” pasaulį. D. Astramskaitė straipsnyje ,,Vestimentarinis kodas lietuvių mitologijoje” (žr. ,,Baltos lankos” 1993/3) teigia, kad ,,kūdikis be vardo”, t.y. nekrikštytas kūdikis, vadinamas gudu. Gudiškumu čia įvardijamas tam tikras nesocialumas, naujo žmogaus kitokybė. Kūdikis iki krikštynų yra už visuomenės ribų. Krikštynos, po kurių vaikas nustoja būti gudu, yra ta riba, ties kuria keičiasi socialinis statusas. Tai perėjimas iš ekstra – socialinės erdvės į visuomeninių papročių erdvę. Kokia gi ta ekstra – socialinė erdvė? Atsakymas visiškai atitinka lietuvišką pasaulio sampratą – tai vanduo. Sakoma, kad iki gimimo kūdikiai gyvena vandenyje, kur juos ,,bobutė radusi beskalbdama upelyje ar ežere… ir sugavusi atneša mamytei”.

Bebenčiukas ,,labai mėgo žuvauti”, todėl dienų dienas praleisdavo besiirstydamas laiveliu ir gaudydamas žuvis. Vanduo yra moteriškasis elementas, kuris šiuo atveju gali simbolizuoti gyvybės pradžią. Laivelis – tai lyg dar negimusio kūdikio gemalas (Z. Froidas teigia, kad laivai reiškia moteris). Bebenčiukas visą laiką būna vandenyje, kol jį nusineša ragana, ir tai gali atitikti kūdikio gimimą – išėjimą iš motinos įsčių (vandens). Bebenčiukas negali įtakoti savo likimo (jį galima nusinešti ir parsinešti). Įdomu tai, jog kol sesuo neša Bebenčiuką namo, jis yra neminimas, tarsi mergina bėgtų viena, o vaiką tuo pačiu metu ir turėtų, ir neturėtų, jie abu tarsi tampa vienu asmeniu (kaip besilaukianti moteris su savo kūdikiu).

Pasakos pradžioje Bebenčiukui sava erdvė yra vanduo, o pabaigoje tokia jam tampa seserų namai, nes pasakoma, kad mergelė parėjo namo, ir nuo tada ,,vėl visi pradėjo laimingai gyventi”. Taip susidaro įspūdis, kad Bebenčiukas tarsi gimė ir apsigyveno motinos – jauniausiosios sesers, vadinamos kvailute,- namuose.

Pagal senovės lietuvių papročius pirmoji turi ištekėti vyriausioji duktė, o jauniausioji tai turi padaryti paskutinė. Pasaka teigia, kad paprastai laimi tas, kuris klauso gamtos, o ne kultūros balso, čia nepaisoma tradicijų (prigimties reiškimasis kultūroje kartais yra nepriimtinas). Taip atsiranda įtampa tarp natūros ir kultūros, tarp papročių ir gyvenimo logikos. Jauniausioji sesuo kitų vadinama kvailute, nes ji nepasikliauja savo protu. Tačiau protas kartais klaidina ir atitolina nuo prigimties, kuri iš tikrųjų nulemia žmogaus likimą.

Beliko apžvelgti raganos funkciją šioje pasakoje. Šis personažas nėra nei blogas, nei baisus. Bebenčiukas raganai ,,labai patiko”, tad vaiką ji ,,pasiima” (žodis, nereiškiantis prievartos).  Prisiminę pasakos pradžią, kur ,,pasigedome” tėvų, galime daryti prielaidą, kad  r a g a n a  g a l i  b ū t i  s e n a    s e s e r ų  m o t i n a. Ji ir Bebenčiuką galėjo pasiimti todėl, kad prabudo motiniški jausmai. Psichologine prasme sena ragana ji gali būti tik dukterų požiūriu, nes merginos jau fiziškai subrendo moterystei ir motinystei, motina jų gyvenime tapo nebereikalinga. Tai skamba žiauriai, tačiau gamtos (natūros) pasaulis sentimentų nepripažįsta. Senei akys užlipinamos moliu, kuris gali reikšti ,,priminimą”, kad ji priklauso jau kitam pasauliui. Juk smilgų trobelė, kurioje ragana gyvena, reikštų sausumą (mažai vandens – mažai moteriškumo), gyvybingumo trūkumą, kažką netvirto, laikino. Tai priešingybė erdvei, esančiai šiapus tilto, kur gyvybė veržiasi per kraštus, kupoja ( ne veltui prašoma: ,,…išmilžk iš manęs nors lašelį pieno, palengvink man naštą”). Tilto įvaizdį rasime visuose virsmuose – tai jungtis tarp ,,čia-anapus”.Įdomu tai, kad, sužinojusios apie broliuko dingimą, seserys eina ieškoti ne jo, o raganos. Jos nesąmoningai tarsi ieško sau ne tik vaiko, bet ir raganos likimo, kuris, lyg savaime suprantamas dalykas, neatsiejamas nuo vaikų turėjimo. Taip įprasminta senojo baltų tikėjimo nuoroda, kad ,,gyvybė, pasiekusi aukščiausią gajos laipsnį – kupos tašką – pradeda naują gyvybę ir tuo pačiu metu, palinkdama maros pusėn, pasirašo sau mirties nuosprendį”. Trečioji sesuo, nuplaudama tiltą, ne tik išlaiko išbandymą, bet ir tartum pasiruošia kelią į raganos likimą. Deja, toks gyvenimas (ne tik pasaka…). K. Pukelis pastebi: ,,Esminis baltų vestuvių bruožas – liūdesys. Kodėl? Atsakymą, matyt, galėtume rasti baltų žmogaus būties filosofijoje: tai suvokimas, kad vestuvės yra lūžio tarp gajos ir maros taškas, ,,nokti – nykti” dėsnio kosminės dramos kulminacija. Liūdesys baltų vestuvėse reiškia nenorą palikti gaivos, žydėjimo šalies, nes žydėti, vadinasi, suprasti, kad netrukus teks žiedėti, džiūti”, o perfrazuojant pagal mūsų nagrinėjamą pasaką – gyventi smilgų trobelėje.

Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodęs vaikiškai paprastas kūrinys keturiolikmečiams ar net šešiolikmečiams padeda suvokti amžinas tėvų ir vaikų problemas. Visame kūrinyje vyrauja moteriškumo ir motiniškumo simboliai. Išbandymais tikrinama, ar merginos sugebės pasirūpinti kūdikiu – jo maistu, aplinka. Kvailutės ,,apdovanojimas” ir yra jos iškovotasis kūdikis.

Įžvalgų teisingumą padeda pasitikrinti kitos panašios pasakos. Vieną iš jų trumpai ir apžvelgsime.

 

SESUO KVAILUTĖ

 

Kaip ir pasakoje apie Bebenčiuką, gyveno trys seserys. Jaunėlė buvo menko proto ir ,,todėl seserų būdavo skriaudžiama, apvalgoma ir kvailute vadinama”. Skirtumas tas, kad šioje pasakoje vyriausioji sesuo turėjo mažą sūnelį. Tačiau, kai ragana, pasivertusi gulbe, vaiką pagrobia, jo ieškoti eina tik vyresnioji ir jauniausioji seserys, o ne vaiko motina. Tai patvirtintų mūsų įžvalgą, kad kalbama apie jauno žmogaus brandos išbandymus. Kvailutė savo intuicija, pasikliovimu nuojautomis čia dar labiau priartinta prie gamtos – ji iš anksto įspėja seseris, kad nepraustų vaiko baltai, nes nusineš gulbės, ji džiaugiasi kriaušelėmis ir obuoliais (čia yra kriaušės prašymas ją pakrėsti, o nėra liepto plovimo). Graži detalė – kvailutė išėmė iš krosnies pyragus ir ,,prisidėjo pilną prijuostę” (tai užuomina į nėštumą).

Raganos trobelė miške pasiekiama tik sutemus, vadinasi čia labiau akcentuojamas šio personažo mitologiškumas ( tai patvirtintų ir sugebėjimas pavirsti kažkuo kitu). Tačiau viskas ne taip paprasta: A. J. Greimas teigia, kad pirmasis raganos bruožas – ,,tai jos veiklos, jos pasaulio nesuderinamumas su vandeniu: ragana neturi jėgos ,,an marių”. Pasakoje ,,Sesuo kvailutė” ragana pavirsta gulbe – vandens paukšte,- o tai nesuderinama su mitinėmis šio veikėjo funkcijomis. Vadinasi, net ir šiai raganai taikyti mitinio nagrinėjimo kodo negalime, tinka tik vienas aspektas – mitologijoje ragana reiškia visatos tvarkos, harmonijos saugotoją, jos galioje yra v a i s i n g u m o priežiūra. Matome, kad pasaka ar atskiri jos personažai patys ,,padiktuoja” perskaitymo būdą.

BOKŠTE UŽDARYTA MERGINA

Šią pasaką su mokiniais nagrinėti paskatino kažkada girdėta Danijos mokytojų paskaita apie asmenybės raidos etapus (pagal Z. Froidą) ir jų raišką pasakose bei kai kuriuose literatūros kūriniuose.

Pasaka prasideda taip: ,,Kažin kada, labai seniai, trisdešimtoje karalystėje gyveno žmogus su pačia, kurie jau ir vidutinės senatvės sulaukė, o vis dar neturėjo vaikų. Netoli jų gyvenimo buvo labai gražus sodas su visokiais nematytais vaisiais, bet tas sodas buvo aptvertas aukšta tvora be jokių vartelių, ir niekas tos tvoros negalėdavo perlipti. Mat tai buvo raganos sodas.

Sykį to žmogaus pati sako:

  • Jeigu aš negausiu obuolių iš raganos sodo pavalgyti, turėsiu mirti.
  • Nemirk,- pasakė jai vyras,- verčiau jau aš eisiu tų obuolių pasiskinti.”

Kaip matome, pasakos pradžioje nurodytas trūkumas – šeima ilgus metus neturėjo vaikų. Yra ir aiškiai atskirtos dvi erdvės. Ką reiškia raganos sodas, tikriausiai lengvai suprasime prisiminę pasakos ,,Bebenčiukas” analizę – tai motiniškumo simbolis (vėliau šią įžvalgą pagrįsime ir kitais faktais). Prie raganos sodo obuolių prisiliečiama tik vyro pagalba, nors pradžioje buvo pasakyta, kad niekas tos tvoros perlipti negalėjo… Be to, obuolys nėra koks stebuklingas vaisius, kad jį būtų sunku gauti, vadinasi, jo ypatingumas slypi kitur ir siejamas būtent su raganiškumu.

Taigi pasakos pradžia yra labai ,,gyvenimiška”: šeima, ilgai neturėjusi vaikų, dabar laukia…šeimynos pagausėjimo (nors tiesiogiai to nepasakyta, bet aišku iš užuominų – neįprasti moters norai, besąlygiškas vyro dėmesys žmonai, kai tenkinami net keisčiausi įnoriai).

Dukros atsiradimas nutiesia moteriai tiltą į raganos likimą (prisiminkime pasaką ,,Bebenčiukas”). Tėvai apskritai daugiau neminimi, jie nebando mergaitės vaduoti, atsiimti, o ši irgi ,,nežino”, kad turi tėvus. Taip yra todėl, kad motina paaugusios dukros požiūriu yra ragana. Mergaitę ji norėtų turėti tik sau, todėl, kai ši paauga ir tampa labai graži, bijodama, kad kas jos nepavogtų, uždaro bokšte. Nuo kokių pavojų saugoma mergina? Į šį klausimą padės atsakyti plaukų simbolis. Pasakoje akcentuojama: ,,…o tos mergaitės išaugo tokie ilgi plaukai, kad supindavo trijų sieksnių kasą”. Žinome, kad plaukai, pagal Z. Froidą, – seksualumo ženklas. Lietuviškas plaukų pavadinimas labai prasmingas: siejasi su žodžiu ,,plaukti”, šis savo ruožtu – su vandeniu, tekėjimu,  dar toliau žodžiai ,,nuotaka”, ,,tekūtė”, ,,ištekuolė”.

Bokštas jau vien dėl savo formos – apačioje neturi jokių durų, tik viršuje vieną langelį, – kaip teigia Z. Froidas, simbolizuoja vyriškąjį seksualumą. Uždarydama dukterį bokšte, motina uždaro ją su vyrišku seksualumu susijusių vaizdinių tvirtovėje. Tai didžioji visų tėvų klaida – juk liaudies išmintis sako, kad uždraustas vaisius saldžiausias. Tad prie bokšto pasirodo tas, kurio merginos prigimtis seniai šaukėsi.

Panagrinėkime išsamiau susitikimo situaciją: ,, Karaliūnas užlipo ir nustebo, pamatęs skaisčią kaip dieną merginą, o mergina išsigando, išvydusi gražų jaunikaitį, šilkuose žydintį kaip jurginą. Bet paskui abu įsišnekėjo ir kaskart labiau vienas kitam patiko.

– Aš esu karaliūnas, ar tekėsi už manęs?

–  Mielai už tavęs tekėčiau, nes geriau man su tavim jaunu gyventi negu su sena ragana, bet kaip man iš čia išsigauti?”

Akcentuojamas išorinis abiejų jaunuolių grožis, pasidavimas pirmam impulsui. To jiems pakanka, kad aiškiai būtų užsiminta apie vedybas. Tačiau liaudies pasakų išmintis byloja, kad vedybų virsmui reikia subręsti, tiek mergina, tiek vaikinas turi pereiti tam tikrus išbandymus. Pasakoje (kaip ir gyvenime) dažnai tai supranta tik motina – ragana (paklauskite savo mokinukių: ar niekada širdyje nejautė pykčio savo mamoms, tikroms ,,raganoms”, kad šios neleido dukrų į šokius ar kitokius jų amžiui nepriderančius pasilinksminimus. Įdomumo dėlei priminsiu nedidelį epizodą iš A. Vienuolio ,,Paskenduolės”: ,, Jonienė Šližienė, ilgai nebesulaukusi savo Marytės, prietemoj atėjo su vytine jos namo varyti ir, suradusi dukrelę jaunimo būry, pradėjo ją žabu kapoti per pečius, per galvą. Kai, nebežinodama, kur iš gėdos dėtis, Marytė pabėgo iš kiemo, Šližienė, atsikreipusi į vakaruškininkus, pradėjo keikti ir juos, ir tų namų šeimininkus. Galop, padariusi gerą darbą, išvaikiusi vakaruškas ir prigrasiusi pranešti kunigams, išsinešdino”) .Taigi už nepaklusimą kultūros taisyklėms baudžiama. Ragana perpykusi nukirpo merginos kasą (vestuvinė – mergvakario – apeiga? Psichologine prasme tai reikštų seksualinio patrauklumo atėmimą), o ją pačią nubogino į tyrus laukus ir paliko vieną vargo vargti. Atskyrimas – viena iš būtinų kiekvieno virsmo apeigų. Kaip teigia Z. Froidas, nuo šiol individas turi spręsti didžiąją atsiskyrimo nuo tėvų užduotį, ir tik ją atlikęs jis nustoja buvęs vaiku, kad taptų socialinės bendrijos nariu. Ši užduotis iškyla kiekvienam žmogui; dėmesio verta tai, kad retai pavyksta ją išspręsti idealiai, t.y. psichologiniu ir socialiniu požiūriu korektiškai. Motina pasakoje tarsi bando atitaisyti tai, ką jaunieji pamiršo… Tyri laukai – mažai drėgmės, mažai gyvybingumo, mažai seksualumo.

Karaliūnas baudžiamas kitaip: jam ragana išlupa akis. Tai reikštų, jog reikia išmokti matyti širdimi (ši nuostabi tiesa labai gražiai išsakyta A. de Sent Egziuperi knygoje ,,Mažasis princas”: ,,Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis”). Antrasis karaliūno ir merginos susitikimas jau daug sėkmingesnis – širdis atveda jaunuolį pas merginą, o jos ašaros užkrenta ant karaliūno akių ir šis praregi. Pasaka, kaip ir priklauso, baigiama vestuvėmis, nes visas virsmo ritualas atliktas.

Panašios pasakos randamos ir kitų tautų kūryboje. Norėčiau ,,Bokšte uždarytą merginą” palyginti su brolių Grimų pasaka ,,Katilėlis” – siužetų panašumas tiesiog stebina. Kiek atviresnė ,,Katilėlio” pabaiga: aiškiai pasakyta, kad karalaitis ieško savo ,,brangiosios žmonelės”, o dykumoj (pradedant Biblija, tai visada reiškia išbandymų vietą) gyvena Katilėlis (toks mergaitės vardas) ,,su jai gimusiais dvyniais, su berniuku ir mergaite”.

Įdomi detalė – ir pasakoje ,,Bebenčiukas”, ir ,,Bokšte uždaryta mergina”, ir ,,Katilėlis” ragana lieka nenubausta. Tai tik patvirtina mūsų įžvalgą, kad ji nėra blogio nešėja (plg.  pasaką ,,Sigutė”, ,,Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė” ar pan.), o pasaka nėra pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą…

Tiems, kurie abejoja, ar pagrįstai  nagrinėjant pasakas  remiamasi Z. Froidu, atsakysiu citata iš šio autoriaus veikalo ,,Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”: ,,…iš kur mes, tiesą sakant, žinome šias sapno simbolių reikšmes, apie kurias sapnavusysis iš viso neužsimena arba pasako labai mažai?

Atsakau: jas žinome iš įvairiausių šaltinių, iš pasakų ir mitų, anekdotų ir pokštų, iš folkloro, t.y. tautų papročių, patarlių, dainų, iš poetinės ir kasdienės kalbos vartosenos. Visur aptinkame tą pačią simboliką, kai kada nereikia jokių nuorodų, kad ją suprastume. Patyrinėję kiekvieną iš šių šaltinių skyrium, rasime pakankamai daug paralelių su sapno simbolika, kad įsitikintume savo aiškinimų teisingumu”. Sudėtingiau atsakyti į klausimą, kiek giliai reikėtų su mokiniais leistis į psichoanalizės subtilumus. Patarčiau spręsti iš mokinių reakcijos, nes juk mes keliame tikslą sudominti paauglius tautosaka, o ne nuo jos atbaidyti… Taigi jei ligšiolinė analizė per daug neišgąsdino, galime eiti toliau.

Motinos ir dukterų (ne tik sūnaus ir tėvo) įtemptus santykius Z. Froidas vadina Edipo kompleksu. Jis sako, kad duktė laiko motiną autoritetu, ribojančiu jos valią, siekiančiu, kad ji paklustų visuomenės reikalavimui atsižadėti savo seksualinės laisvės; negana to, kartais tai ir konkurentė, kuri priešinasi ir nesileidžia išstumiama (juk taip ir įvyksta abiejose mūsų nagrinėjamose pasakose). Ko iš tikrųjų siekia pasakose vaizduojamos merginos, pasufleruoja  vaisių (obuolių, kriaušių) ir gėlių (pvz., katilėlis) simboliai. Anot Z. Froido, ,,vaisius reiškia ne vaiką, bet krūtis. <…> Sodas – dažnas moters genitalijų simbolis. Žiedai ir gėlės žymi moters genitalijas arba – specialesniu atveju – nekaltybę. Nepamirškite, kad žiedai iš tikrųjų yra augalų genitalijos”. Įdomi detalė randama brolių Grimų pasakoje ,,Katilėlis” – čia karalaičiui akis išduria ne ragana, kaip lietuviškame variante, o ,,jis iš to skausmo šoko iš bokšto; negyvai neužsimušė, bet erškėtis, į kurį jis įkrito, išdūrė jam akis”. Ar tai ne bausmė už pernelyg ankstyvus lytinius santykius? Be to, šioje pasakoje randame juos išreiškiantį simbolį – lipimą. Gėlės – katilėlio – forma neabejotinai yra moteriškumo simbolis. Dar kartą prisiminkime ir lietuvių liaudies pasaką ,,Sesuo kvailutė”: jau kalbėjome, kad tik kvailutė (toks vertinimas kultūros požiūriu) gali atvirai džiaugtis obuoliukais ir kriaušelėmis (,,Tai gražumėlis kriaušelių”, ,,tai gražumėlis obuoliukų”), o pilna prijuoste pyragų mergina panaši į besilaukiančią moterį… Tačiau nereikia manyti, kad šios pasakos yra  apie amoralumą, juk ,,tėvų vaidmenys, vaikų priežiūra ir su visa tuo susiję vaizdiniai bei įsitikinimai jau yra kultūros dalis” (T. Eagleton). Pasakos tik ,,pasako”, kas su žmogumi vienu ar kitu jo gyvenimo tarpsniu darosi, vyksta.

Suprasdama kai kurių kolegų pasibaisėjimą tokia ,,amoralia” pasakų interpretacija, pabaigoje pacituosiu Marcelijaus Martinaičio mintis: ,,Dėstydamas tautosaką, iš patirties žinau, kad gilieji folkloro turiniai nėra nei pasenę, nei išsemti, tik dažniausiai būna pasenę perdavimo būdai, perdėm romantizuotos interpretacijos, ta mergelių , bernelių ir rūtelių poetika, iš kurios šaipėsi Henrikas Radauskas” (paskaitykite  jo eilėraštį ,,Gėlė ir vėjas” – R.D.). Po išoriniu tautosakos vaizdų dailumu, kada juos susieji su papročiais bei apeigomis, kartais slypi rūsti tiesa. Kad ir tos poezijos ir dainų išgarsintos rūtelės, rūtų vainikėlis juk yra sietinas su gana brutaliu vedybiniu aktu – beveik viešu mergystės panaikinimu ar sunaikinimu”. Kitaip žvelgti į pasakas paskatino ir mano mokinių darbai: čia publikuojama  pasakos ,,Bebenčiukas” analizė paruošta pagal trečiokės gimnazistės Rasos Jančiauskaitės filologų konkursui pateiktą darbą, įvertintą antrąja vieta respublikoje ir sulaukusį tikrai puikių  Tautosakos instituto mokslinių bendradarbių ir net prof. R. Šilbajorio – vieno žymiausių išeivių literatūrologo – recenzijų.

Literatūra

  1. Bergez ir kt. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. ,,Baltos lankos”1998.
  2. J. Greimas. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chicago 1990.
  3. Broliai Grimai. Trys Verpėjos. V., 1979.
  4. Eagleton. Įvadas į literatūros teoriją. ,,Baltos lankos” 2000.
  5. S. Freud. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. V., ,,Vaga” 1999.
  6. Gulbė karaliaus pati. Lietuvių liaudies pasakos. V., 1963 (1986).
  7. Martinaitis. Tautosakos tekstas ir jo skaitymas. – ,,Gimtasis žodis” 2000/2
  8. Pukelis. Virsmo regula Rėdos rato filosofijoje. – kn. K. Pukelis. Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. K., 1998.

Reziume

Straipsnyje kalbama apie psichoanalitinį pasakų nagrinėjimo būdą (remiamasi Z. Froidu). Šiuo aspektu aptariami motinos ir dukterų vaidmenys bei santykiai ir jų raiška pasakose ,,Bebenčiukas”, ,,Bokšte uždaryta mergina” ir kt. Minėtose pasakose kalbama apie merginų išbandymus – ar jos subrendusios moterystei ir motinystei, nagrinėjama, kaip pasikeičia motinos vaidmuo dukterims užaugus.

Pasidalinti puslapiu:
Administratorius

Author Administratorius

More posts by Administratorius

Leave a Reply