Mielieji,

Ši diena išskirtinė. Tai valstybės šventė ir tik nuo mūsų pačių sąmoningumo priklauso, kiek ji tampa asmenine. Manau, šiandien dėl įvairiausių priežasčių puiki proga ne burtis, o tyloje ir ramybėje pamąstyti. Ką man reiškia šalies istorija – ir ne tik ta garbingoji nepalūžusių kovotojų, bet ir ta, kai kaimynas kaimyną išdavė, kai tylėjo matydamas blogį, kai lengva širdimi ateizmą pakeitė į uolų bažnyčios lankymą? Koks mano santykis su bendrapiliečiais – ir ne tik tais, kurių nuomonei pritariu, kuriuos gerbiu ir suprantu, bet ir tais, kurie atrodo neteisūs, kartais piktybiškai kenkiantys ir tyčia kitais manipuliuojantys? Koks mano santykis su tiesa – ir ne tik ta, populiaria, bet ir ta, kurią reikia apginti nuo galios pozicijoje esančių (turiu omenyje ne tik valdžią)? Kiek aš pasiryžusi savo ramybę, patogumą, vidinį komfortą paaukoti dėl kitų – net nepažįstamų? Nes mylėti abstrakčią valstybės idėją, pasaldintą gražiomis gamtovaizdžio nuotraukomis, tautine atributika, skambiais šūkiais, istoriniais mitais yra gerokai lengviau nei gerbti ar suprasti šalia esantį kitą (ypač kitokį). Šiandien bandau atsakyti sau į šituos klausimus ir sąžiningai elgtis visose situacijose. Tai ir traktuoju kaip meilę šaliai.

Prie prasmingų Lilijos Bručkienės žodžių prisideda  LKLMS valdybos nariai

Su švente!