Kiekvienas mūsų turi SAVĄ santykį su valstybe, SAVĄ taką, kuriuo atėjo prie jos ir SAVUS lūkesčius. O ką apie valstybę ir jos žmogų byloja senosios kalbos?
Laisvas žmogus, kuriam rūpi jo bendruomenės reikalai, antikinėje Graikijoje buvo vadinamas polites, pilietis. Lotyniškojo žodžio civitas, visuomenė, atitikmuo pagal indoeuropietiškąją etimologiją lietuviškai būtų šeima, šeimyna, kuri susirenka, gausėja ir užpildo savąjį kiemą. Mūsų kalboje pilietis – žmogus, supiląs pilį. Tad matome, jog pilietiškumo sąvoka susijusi su pildyti, kaupti, rinkti, gausinti, bet ne tuštinti, barstyti, išskaidyti, išdraikyti.
Vadinasi pilis-valstybė bus stipri tuomet, kai mes kursime, puoselėsime ją gerbdami ir mylėdami KITĄ, SAVO ŠEIMĄ, kasdieniu darbu kurdami GROŽĮ.
Su švente, mieli kolegos mokytojai!
Šių minčių įkvėpėjas Mindaugas Kvietkauskas