Lilija Bručkienė: Nuotolinis mokymas(is) – tikras ir apsimestinis

Pasibaigė antra nuotolinio mokymo(si) savaitė. Kokia ji buvo mokytojams? Beprotiška (visomis įmanomomis prasmėmis), įdomi, intensyvi, džiuginanti, nuvilianti, šokiruojanti, sekinanti, išsunkianti… Tokios potyrių, jausmų, atradimų amplitudės turbūt seniai mūsų bendruomenė nebuvo pajutusi.

Nuo bent minimaliai įvaldytų nuotoliniam mokymui skirtų technologijų, pirmųjų sėkmių ir virtualaus bendravimo su vaikais ir tėvais subtilumų, nuo pirmojo darbų antplūdžio sukrėtimo (kai po nakties atrandi 50–60 naujų tekstų, nors prieš eidama miegoti buvai visus atsiųstus jau ištaisiusi), nuo bandymo suvokti, kiek medžiagos pateikti vienai pamokai, kaip paaiškinti sudėtingas temas, kaip motyvuoti ir šiaip mokslams abejingesnius, iki šalyje nuskambėjusių skandalų, provokacijų, įžeidimų, kaltinimų.

Pagaliau daugeliui paaiškėjo, kad vis dėlto mokytojai reikalingi – ir tas vieno kompiuterio klavišo paspaudimas norint surasti pačios įvairiausios informacijos ir gauti žinių neveikia – reikia žmogaus, kuris paaiškintų, sudėliotų prasminius taškus, kuris vestų per informacijos pasaulį, rodydamas takelius ir klystkelius. Dėl vieno sutarėme visi – nuotolinis mokymas vyksta, bet kaip gera buvo eiti į mokyklą. Ir kaip norėtųsi kuo greičiau grįžti prie tos mielos rutinos.

Skaitykite daugiau:

Nuotolinis mokymas(is) – tikras ir apsimestinis