Zita Alaunienė. Egzaminas, kaip tobulas absurdas

„Kur pažvelgsi, visur… juoda“, – taria žmogus, regėdamas pasaulio netobulumą, ir grimzta į egzistencinio liūdesio pelkę. Žmogau, neliūdėk – pažvelk į gyvenimą kitaip. Prisimink, kad profesorius Panglosas, Kandido mokytojas, kadai kada įrodė, jog mūsų pasaulis yra geras – pats geriausias iš visų galimų pasaulių. Sakai, nuo Voltaire’o laikų gyvenimas pasaulyje labai pasikeitė, subjuro. Didžiai klysti. Prieš pat Naujuosius Anapilin išėjęs akylas dabarties stebėtojas Jurgis Gimberis trumpai ir aiškiai paskelbė absoliučią tiesą: gyvenimas eina į priekį, o ne į užpakalį. Kas galėtų paneigti?

Gyvenimas išties eina pirmyn, į šviesią ateitį. O mūsų ateitis, žinia, – jaunimas. Žengia jis tvirtai, nesidairydamas į užpakalį, nes jam kelią nušviečia mūsų švietimo koncepcijos ir strategijos, vizijos ir misijos, reformos ir naujinimai, ir tobulinimai ir t. t. Vadinasi, mūsų jaunimas puikiai parengtas pasitikti ateitį. Tai patvirtina ir brandos egzaminai.

Štai kiekvieną pavasarį nemažą šurmulį sukeliantis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas turi patikrinti, ar abiturientas įgijo gebėjimų tinkamai vartoti valstybinę kalbą ir nuosekliai išplėtoti mintį. Šie gebėjimai gyvenime svarbūs, todėl egzaminas vis tobulinamas, naujinamas, pertvarkomas. Pažvelkime bent į vieną kitą tobulinimą.

Nuo seno abiturientai, laikydami brandos egzaminą, turėdavo pasirinkti vieną iš dviejų samprotaujamojo tipo rašinių: arba literatūrinį, arba neliteratūrinį (publicistinį, laisvąjį). Dabar toks skirstymas patobulintas: abiturientai renkasi arba literatūrinį, arba samprotavimo (samprotaujamąjį) rašinį. Pagaukit mintį: rašant literatūrinį rašinį samprotauti jau nebereikia. Mat šio rašinio tikslas, kaip nurodyta egzamino programoje, – interpretuoti kūrinį. Spręsti problemų, t. y. samprotauti, nereikia. Ar tai nelengvina egzamino užduoties? Na, jei nori pasirodyti, kad gebi mąstyti, rinkis samprotavimą, nes tik šio rašinio tikslas – problemų sprendimas. Toks ypatingas rašinių skirstymas – inovacija ne tik didaktikos, bet ir logikos moksle. Perskaitykit kokį nors abitūros rašinį ir pasakykit – jis literatūrinis ar samprotaujamasis?

Visa egzamino tobulybė atsiskleidžia tik kartu su kita inovacija. Jos tikslas – pričiupti neskaitančius grožinės literatūros mokinius. Mat esama tokių, kurie literatūros nemėgsta ir neskaito. Kaip jiems įdiegti meilę literatūrai? Pasirinkta efektyviausia priemonė – rimbo metodas. Jis taikomas, kai vaikas neklauso, tingi arba nesupranta, yra kvailas. Kaip kitaip įkrėsti jam proto? Esmę sudaro ne pats seniai išbandytas metodas, bet naujas taikymo būdas – reikalavimas, kad abiturientas rašinyje būtinai remtųsi privalomais autoriais (dabar galima rinktis iš viso 36 autorių sąrašo). Šis reikalavimas įtvirtintas tobulai laikantis rimbo metodo taisyklių – už jo nesilaikymą gresia absoliutus nulis. Kai kas tvirtina, kad šis naujas skaičiavimo vienetas jau panaikintas. Iš tiesų atsisakyta tik termino, bet ne esmės – absoliutaus nulio dvasia ir toliau gyvuoja. Nacionalinio egzaminų centro 2018-11-22 patvirtintuose rašinio vertinimo kriterijuose aiškiai pabrėžta: „Pastaba. Nuliu visas rašinys vertinamas, jei nesiremiama nė vieno iš privalomų kūriniu (-iais).“ Tad mokinys, nors ir puikiai parašęs samprotavimo rašinį, bet pasirėmęs, tarkim, Antanu Vienuoliu, ar Ieva Simonaityte, ar Algimantu Baltakiu, ar kitais autoriais, neįtrauktais į privalomąjį sąrašą, egzamino neišlaikys.

Mokiniai stengiasi šį reikalavimą žūtbūt įvykdyti, nors ir nesklandžiai. Stropieji normą dar ir viršija, kai kurie net demonstruoja, kad yra skaitę ne tik privalomą, bet ir antikinę literatūrą, net F. Nietzsche’s filosofiją. Tikriausiai gabus mokinys turėtų ir savų minčių, bet jas atskleisti sunku, nes reikia galvoti, kaip į rašinį įtraukti privalomus autorius.

Iš esmės pasikeitė rašinių tematika. Egzaminams privalu teikti tik tokias temas, kurios susietos su sąraše nurodytais klasikų kūriniais. Todėl literatūrinės temos plačios: reikia atskleisti, kaip pasirinkti autoriai atstovauja lietuvių (dabar jau pasaulinei) literatūrai, pvz., „Gyvybės vertė literatūroje“; „Gaivališka asmenybė lietuvių literatūroje“. Atsisakyta „gimnaziškų“ temų – veikėjo charakteristikos, kūrinio nagrinėjimo kokiu nors požiūriu ir pan. Vadinamojo samprotavimo rašinio temos irgi abstrakčios – egzistencinės, filosofinės: „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“; „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ Jau neberašoma artimų mokinių pasauliui ar atliepiančių nūdienos aktualijas temų, nes jų neįmanoma grįsti klasikais – jie nerašė nei apie informacinių technologijų poveikį, nei apie internetą, nei apie emigraciją ir kt.

Net disertacijas apgynę lituanistai prisipažįsta, kad negebėtų įveikti egzaminui teikiamų temų. Pavyzdžiui, išdėstyti požiūrį į paribio žmogų. Šio termino turinį įspūdingai apibūdino Česlovas Milošas, atskleisdamas savo, kaip paribio žmogaus, laikyseną bei jauseną. Abiturientai per 2017 m. brandos egzaminą irgi gavo progos apie tai rašyti. Remdamiesi Jonu Biliūnu arba Jurgiu Savickiu, arba Marcelijumi Martinaičiu?! Jei kas būtų pasirėmęs Adomu Mickevičiumi, būtų gavęs absoliutų nulį.

Ypač svarbu, kad pasikeitė rašinio mokymo metodika, nes mokytojų ir korepetitorių tikslas – išmokyti įterpti, įmontuoti kokią nors klasiko mintį. Dėl to iš esmės pakito požiūris į literatūrą, jos misijos suvokimas: literatūra tapo priemone rašiniui parašyti, t. y. gauti atestatą. Pasiekta gerų rezultatų: mokinys ima į rankas knygą turėdamas tikslą rasti joje minčių, kurias galėtų pritaikyti vienai ar kitai temai, jis kaupia citatas, net stengiasi kai kurias išmokti atmintinai. Bet vargsta ne visi: yra knygelių, kaip pasirengti egzaminui, internete skelbiami patarimai, kūrinių santraukos, citatos. Pasiskaito ir egzaminą išlaiko. Tobula.

Tiesa, mokytojai kartais stebisi, kad jų gerųjų mokinių rašiniai įvertinti prastai, o tie, kurie rašė vos patenkinamai, gauna daug balų. Stebisi ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kaip negebantis tinkamai plėtoti minties, pusiau beraštis mokinys sugebėjo išlaikyti valstybinį egzaminą. Paaiškinti paprasta – reikia tik palyginti, kaip, nuolat prastėjant mokinių raštingumui, buvo didinamas leistinų klaidų skaičius. Dabar po vieną balą mokinys gali gauti, jeigu bus padaręs 9 gramatikos ir leksikos, 15 rašybos, 14 skyrybos klaidų. Vadinasi, iš viso galima padaryti 38 įvairias klaidas ir gauti 3 balus. Na, jei vienos rūšies klaidų skaičius peršoks nustatytą ribą, tarkim, radus 16 rašybos klaidų, bus rašomas nulis. Bet ne absoliutus, jį gali kompensuoti taškai pagal kitus kriterijus. Būtų labai įdomu pamatyti, kaip vertinamas abituriento rašinys: kaip vertintojai taisė, į ką atkreipė dėmesį, kaip recenzavo, paaiškino, už ką skiriami balai. Deja, sužinoti neįmanoma, mokinių darbai net ir po egzaminų neprieinami. Užtat vertinimo kriterijai viešai paskelbti – galite juos nagrinėti. Jeigu sugebate perprasti, kodėl reikia dviejų rašinio turinio vertinimo lentelių, kaip, kuo remiantis jos sudarytos, kokiu pagrindu išskirti kriterijai ir kaip įdomiai jie kertasi, kodėl argumentavimas įeina į kelių kriterijų sudėtį. Gal pasisektų suvokti, kaip suprantama teksto struktūra ir kaip ją vertinti. Jeigu kompiuteris gautų užduotį pagal šiuos kriterijus įvertinti mokinio rašinį, tikriausiai išsikraustytų iš proto.

Tad viskas tinkamai sutvarkyta. Vis dėlto kai kas kiša savo dvylekį ten, kur nereikia – siūlo net savo patarimus. Pavyzdžiui, buvo publikuotas egzamino pertvarkymo projektas („Gimtoji kalba“, 2018, Nr. 5), kuriame konkrečiai išdėstyta, kaip būtų galima visai paprastai pertvarkyti brandos egzaminą. Projektas nekainuoja nė cento, nesudėtingas. Pirma, panaikinti reikalavimą būtinai remtis privalomais autoriais (atsirastų galimybė pateikti įvairių mokiniams aktualių temų, kad jie galėtų remtis įvairiais šaltiniais kaip Suomijoje ir kitur). Antra, per kalbėjimo įskaitą 12 klasėje patikrinti, ar mokiniai perskaitę privalomą literatūrą, kartu tikrinant jų sakytinės kalbos sugebėjimus. Komisija neperskaičiusiems privalomos literatūros neleistų laikyti egzamino.

Žinoma, sumanymas, kad abiturientai, per įskaitą trumpai pasirengę, kalbėtų tik apie literatūrą ir atsakinėtų į komisijos užduodamus klausimus, panaikintų visą įskaitos žavesį: mokiniai netektų galimybės iš anksto kalbėjimo temos pasirinkti, sugalvoti arba nusipirkti (internete – 20 Eur), negalėtų teksto iškalti atmintinai. O blogiausia – tada būtų sužlugdyta prekyba kalbėjimo tekstais. Kaip į projektą buvo reaguota? Atspėjote, atsakas – tobulas ignoravimas. Ne tik projekto, bet ir etikos, ir etiketo. Taigi egzaminas jau tobulai absurdiškas. Jo nepakeisi, nors persiplėšk.

Bet atūžė, atidundėjo nauja reforma su milijonais eurų, su slaptingais konkursais, kriminalais, skandalais, mitingais, streikais ir kt. Jau prasidėjo. Matome naujas reformos aukas: nukirsta galva vieno centro direktoriui, jo vieton paskirtas kitas irgi neteko galvos, krito ir pati švietimo ir mokslo ministrė. Įdomu, ar išsisuks kito centro direktorius? Tad gyvenimas tobulas, įvairus ir įdomus. Pavyzdžiui, sportiškas mokytojų laipiojimas per langą, nemokama nakvynė Švietimo ir mokslo ministerijoje. Bet didžiosios įdomybės laukia ateityje, kai bus reformuojamas ugdymo turinys. Delfis skelbia Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus perspėjimą, kad nauja ugdymo turinio reforma bus dar baisesnė nei skubotas etatinio apmokėjimo įvedimas. Anot jo, turinio keitimas reikalauja plataus ir gilaus išmanymo, o dabar valstybėje net nėra potencialo, kuris sugebėtų ką nors pasakyti apie ugdymo programas.

Kaip tokiame kontekste atrodo rūpimasis brandos egzaminas? Juk jį reikia atnaujinti kartu su visu mokymo turiniu, kuriam įsisavinti skirti milijonai. Rastas tobulas sprendimas – brandos egzaminą nukarūnuoti: egzaminui skirti tik pusę ar kiek mažiau vertinimo balų, o likusią dalį turėtų sudaryti mokytojų skiriami balai – už metinius pažymius ir už brandos darbą. Esą užsienio šalyse taip daroma.

Internete paskelbtą sprendimą komentatoriai sutiko entuziastingai. Daugelis pritarė, nes: 1) pagaliau bus išspręsta mokytojų atlyginimo problema, 2) pakils mokytojo prestižas, 3) bus dideli konkursai stojančių į pedagogines specialybes, 4) sumažės dėmesys egzaminui, o kritika bus perkelta į mokyk­lą – ant mokytojų galvų. 5) mokiniai galės tobulinti kritinį mąstymą: stebėti, kaip vertinami jų gebėjimai ir skelbti streiką, jeigu mokytoja „neteisingai“ parašė pažymį.

Komentatoriai dalijosi džiugiomis viltimis, kad mokinių tėveliai gebės sutarti su pedagogais, gražiai paprašys mokytojos parašyti geresnį pažymį. Žinoma, mokytoja už tai bus atitinkamai pamaloninta. Kai kurių tėvelių finansinės problemos nevargina, dėl savo vaiko negailėtų nieko. Klausimas, ką darys nesuduriantieji galo su galu. Jie turėtų suprasti: ne kožnam pabažnam… Bet ne visi supras. Kas dėsis mokyklose?

Neišleiskime iš akių ir brandos darbo: už jį gauti balai prisidės prie baigiamojo vertinimo. Tikėtina, brandos darbų paklausa bus didesnė negu dabartinių kalbėjimo įskaitos tekstų. Rasis daugiau įmonių, plėtojančių brandos darbų bei kalbėjimo tekstų verslą. Tai prisidės prie prekybos augimo ir krašto gerovės.

Reikia pripažinti: yra mokytojų, pasiryžusių nesitarti su tėvais, nekreipti dėmesio į savo draugų ir pažįstamų prašymus. Bet jei mamytė su ašaromis maldaus negriauti vaiko ateities? Jeigu pasakys, kad mokinio tėvelis sunkiai serga – neišgyvens vaikui gavus prastą pažymį? Arba kad vaiko nervai itin jautrūs – jis neištvers. Ar pavargusi mokytoja atlaikys tokį spaudimą? Žinoma, daugelis stengsis atsispirti, priešintis. Ištvermingieji kovos.

Visada vyko ir vyks kova su absurdu. Ar verta kovoti? Juk absurdas nenugalimas. Vis dėlto…

Straipsnio nuoroda:

Egzaminas, kaip tobulas absurdas