Lilija Bručkienė: Apie reformas, jų autorius ir netikrus (bet savus) pranašus

Mintimis vis grįžtu prie mūsų švietimo problemų – bandau suprasti, kodėl taip nesiseka sutvarkyti sistemos, kodėl kiekvieną kartą, vykstant pokyčiams, supriešinama arba įskaudinama bendruomenė, nusivylusių ar kritiškai pasisakančių gerokai daugiau nei džiūgaujančių. Galima būtų manyti, kad tai pokyčių baimė – patogiai gyvenantys prisitaiko prie esamų sąlygų ir nenori keistis.

Deja, mano (kaip ir daugelio kitų) patirtis kalba apie šiek tiek kitokius procesus. Drįsčiau teigti, kad tie nuogąstavimai, kurie išsakomi pradėjus vienus ar kitus strateginius darbus, tos įžvelgiamos klaidos paskui įgyja labai realų pavidalą ir, kai projektas tampa įstatymu, paaiškėja, kad išsakyti trūkumai iš tiesų buvo trūkumai, o numanomos grėsmės iš tiesų grėsmės. O kadangi tarimasis su švietimo bendruomene tradiciškai daugiau imitacinis veiksmas nei realus noras ne tik išgirsti, bet ir atsižvelgti į pastabas, įžvalgas ir išsakytą poziciją, tai niekas nieko ir netaiso.

Kartais imituojamas tarimasis įgauna kovos/kategoriško noro sumalti oponentą į miltus/apkaltinti nepritariantį vos ne tėvynės išdavimu formą. Žaidžiami tokie jėgos demonstravimo žaidimai – tik vienos įtakos grupės pozicija nugali, nes jie galimai turi palaikymą slaptuose ministerijos kabinetuose. Komanda įvykdo vieną pokytį, tuoj imasi kito, tada trečio – o apie tai, kokia yra kokybė, kaip tai realiai veikia visą sistemą, ką mano mokytojai praktikai, ką rodo tyrimai, net nebandoma iš esmės aiškintis.

Ir tuose žaidimuose užmirštama visa kita, svarbiausia – dėl ko tai daroma – dėl įtakos zonų, dėl galių ar dėl to, kad mūsų švietimo sistema neberiedėtų žemyn. Bet asmeninės pokyčių iniciatorių ir strategų atsakomybės nėra, kaip nėra ir poreikio identifikuoti nesėkmių priežastis, analizuoti ir taisyti klaidas. Mes ir iš paskutiniųjų metų faktų matome, kad klaidos pripažįstamos tik pasiekus krizinį konflikto lygį. Ir tai labiau dėsningumas nei išimtis.

Bendradarbiavimo, įsiklausymo, diskusijos kultūros nėra (ir niekada nebuvo). Susidaro toks įspūdis, kad paskutiniu metu viešai kviečiamoms pasisakyti asociacijoms tiesiog leidžiama ,,nuleisti garą“, o paskui planuojama padaryti ,,kaip visada“ – be asmeninės atsakomybės, be aiškesnės krypties, ir svarbiausia – be naujų pajėgų. Visų tų pokyčių (tiksliau, klaidžiojimo tamsoje) vadovai, iniciatoriai, organizatoriai ir toliau pasiryžę klaidžioti ir tūpčioti, nes jų rankose įstatymų leidžiamoji galia, o ne atsakomybė. Jie tiesiog pagal savo pareigybinius aprašus turi kažką keisti, tai kažką kažkaip ir keičia… 

O keisčiausia situacija net ne ta – keisčiausia, kad žmonių grupė, kuri dirba prie labai svarbių dokumentų, iš esmės vos ne dešimtmečiais lieka ta pati, nors po kurio laiko paaiškėja, kad klaidų buvo padaryta daugiau nei teisingų sprendimų.

Net nenoriu daryti jokių prielaidų, kas lemia tokių žmonių skyrimą į strategiškai svarbias pozicijas. Reikia konkrečių pavyzdžių? Prašome.

Kai buvo keičiama Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programa, labai daug ginčų sukėlė ir įdėtas labai platus literatūros istorijos kursas, ir autorių gausa, ir dar kiti (nesinori dabar čia leistis į detales) aspektai. Deja, eilinį kartą mokytojai buvo apkaltinti, kad nesupranta, nemąsto valstybiškai, nenori ugdyti patriotų ir t.t…

Dabartinė patirtis rodo, kad nuogąstavimai turėjo labai aiškų pagrindą ir daugelis tuo metu priimtų sprendimų buvo klaidingi. Kai atėjo laikas kurti 5-10 klasių programas, atspėkite, kuriai komandai buvo patikėta šita misija? Neįtikėtina, bet… Ir vėl didžioji dalis mokytojų bendruomenės pasisakė prieš, vėl vardytos tos pačios ir labai panašios problemos… Nes žmonės nesikeičia, ir ta pati komanda iš esmės dirba pagal tą patį šabloną. Kas atsitiko? Programa priimta (taip skubėta, kad mokytojai metus-dvejus buvo išvis be vadovėlių, o pasirodžiusios mokymo priemonės turi tikrai nemažai trūkumų.

Dar įdomiau – programos ir vienų iš vadovėlių autorių kai kurios pavardės keistai sutampa). Žiūrint iš laiko perspektyvos jau galima daryti tam tikrus apibendrinimus – mokytojai praktikai buvo teisūs perspėję apie kilsiančias problemas. Gal dabar buvo padarytos išvados? Gal buvo nuspręsta, kad tie patys žmonės daugiau nebegali dalyvauti priimant strateginius dokumentus, formuojant svarbiausias kryptis?

Skaitykite daugiau:

Apie reformas, jų autorius ir netikrus (bet savus) pranašus