Egzamino atgarsiai. NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių

Elžbieta Banytė

Aš nuoširdžiai maniau, kad šito įrašo nebus. Kaip kažin ką – puikiai prisimenu metus, kai žmonės VBE ėjo laikyt antrą kartą. To nelinkėčiau net priešui. Čia ne tik didžiulis stresas po to, kai jau, rodos, visas baigta ir konspektai sudeginti. Ir net ne siaubingos laiko sąnaudos (lietuvių egzaminas trunka 4 val.). Ne, čia tiesiog nepagarba, kuri kyla iš to, kad NEC yra savim patenkintų mulkių pulkas. O savim patenkinti mulkiai yra pasiutusiai pavojingi – ir, jeigu kažkas nedekonstruos šitos pragaro įstaigos, jų didės eksponentiškai, nes dabar jie pagal savo dūdelę šokdina visus: vaikus, mokytojus, mokyklų administracijas, tėvus. O kadangi yra mulkiai, pagal savo paveikslą durnina visą Lietuvą, kurią verkiant reikėtų bent pasistengt pagudrint. Tad kol jie kažką reguliuos, tol durnių eksponentiškai daugės.

Kol kas čia nebuvo nei vieno faktinio įrodymo, atkreipkit į tai dėmesį. Tikiuosi, kad jums kilo klausimas, „ką jinai paisto“ arba „kuo remdamasi ji taip putoja“, arba bent jau „nu, tai gerai, kas iš to?“. Jeigu kilo, tai viskas su jumis gerai. Jeigu nekilo, tai jūs veikiausiai neseniai laikėt lietuvių egzaminą arba ruošiatės jį laikyt po metų kitų. O VBE sistemoj kelt klausimus pavojinga vos ne kaip sovietmečiu.

Štai pavyzdžiui, įsivaizduokit, kad esat šiųmetinis abiturientas (-ė). Ateinat į egzaminą, ir jūsų klausia: „Kas žmogui teikia ramybę?“ Tai vat NEC nori, kad jūs tiesiog atsakytumėt į šitą klausimą, ir tiek. Ir būtent į klausimą „kas“. Kitaip tariant, jūs negalite sakyti, kad ramybės žmogui niekas neteikia, net jeigu sėdėdami tam egzamine nuoširdžiai taip manot. Jūs negalit savo ruožtu klausti, kas ta ramybė išvis yra – jūs galit apie tai parašyti kokį sakinuką įžangoj, ir viskas. Jūs, jeigu esat tipiškas abiturientas, turėjęs tipišką mokytoją, parašysit tris atsakymus į šitą klausimą – dar pažiūrėsit, kad jie būtų bendro pagrindo ir maždaug logiškai išdėlioti – ir tuos atsakymus pagrįsite. Pagrįsti būtinai turit remdamiesi literatūra. Autoriai jums duoti: Antanas Baranauskas, Vaižgantas ir Jonas Aistis. Reikia pasinaudoti bent vienu iš šių trijų.

Prisipažinsiu, kad, kai pamačiau šitą trijulę prie šitos temos, mane ištiko kažkas panašaus į paralyžių, nes, mano kuklia nuomone, nei vienas iš šitų autorių nėra anei pats kaip asmuo ramus – jeigu NEC pakvėštų tiek, kad kaip argumento norėtų tik biografijų pasakojimo ir sąmoningai kreiptų į tai užduotį, – anei ramiai rašė. Baranausko lyrinis subjektas išgyvena aplinką taip intensyviai, kad ten ir graudumas, ir nuliūdimas, ir iš viso to „daina imas“. Ten ramybe net nekvepia. Kvepia gal pušim, grybais, samanom, dar kuo nors. Bet tikrai ne ramybe. Ir visą kūrinį suvest į tą „ramumėlį“ – nu nežinau. Bet čia „atranka pagal temą“, čia viskas teisingai, čia aš literatūros nemoku iš tiesų. Lygiai tas pats su Vaižgantu: dėdę Mykolą gyvenimas taip sukrėtė, kad daugiau ir nebejudino – kad pačios gyvybės neiškratytų, sakoma tekste. Geišė Severją faktiškai prievartauja miške. Ramu, nei pridėsi, nei atimsi.

O su Aisčiu išvis nesupratau, net kitos mokytojos klausiau – sakiau, būk gera, paaiškink man, kvailei… Nes Aisčio eilėraščiuose subjektas yra visas sielvartų, sopulių, graudulių, nykių tolumų, nelaimingos meilės perimtas, o jeigu ne – tada ironiškas, su kauke, bando laikyt atstumą, o ta kaukė vis smunka ir smunka, ir vėl visi tie grauduliai lipa lauk. „Peizažas“ gal ramesnis, bet ir ten „graudi daina“ ir „šlama liepos tokia meile / tokiu liūdesiu savu“. Apskritai literatūros ir ramybės siejimas man, švelniai tariant, įtartinas: iš stokos gimusi literatūra ir kalba apie stoką. Tačiau bent aišku, ko šitai temai reikia – buko standarto: ramybė gamtoje, ramybė santykiuose su kitais ir vidinės harmonijos potyris. Kaip dažnai užduotyse būna, literatūra sumenkinama iki dviejų sakinių argumento parėmimo per LITERATŪROS egzaminą. Ir tai yra nyku, nes tokiu atveju pasiremt kūriniais gali jų neskaitę. Taip niveliuojamas lietuvių pamokų tikslas, literatūra apskritai, išsilavinimo vertė ir t. t., bet apie tai esu jau rašiusi.

Idiotiškas ir Maironio kaip privalomo autoriaus kišimas į literatūrinio rašinio temą „Vilnius Lietuvių literatūroje“. Bent jau „Baltų lankų“ vadovėliuose ir chrestomatijoje yra vienui vienas (kai saka, velnioniškai vienas) su tema susijęs eilėraštis „Vilnius prieš aušrą“, kurio šiaip jau mokiniai gali būt neskaitę, nes niekur nepasakyta, kad reikia analizuot 100 proc. vadovėliuose ir chrestomatijose esančių tekstų. Galų gale, tikrai nemanau, kad šito eilėraščio neprisiminęs mokinys turėtų jaustis blogai ar nepasiruošęs, o tokį įspūdį Maironio kaip privalomo autoriaus parinkimas sukuria. Tiesa, dar yra Maironio eilėraštis „Želigovskiui Vilnių užgrobus“, kažkas „Jaunojo Lietuvoj“ paminėta, jei gerai prisimenu. Dar yra apie Aušros Vartų Mariją. Nei vieno iš šitų trijų nėra nei vadovėly, nei chrestomatijoj, nei tokiam mielam rekomenduojamų tekstų sąrašiuky, kuris, beje, irgi mane erzina gerokai.

Visas straipsnis:

NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių

 

This entry was posted in Laisvalaikiui and tagged , , , . Bookmark the permalink.

Komentavimas išjungtas